Ontologinis saugumas ir pasitikėjimas

LTNaujausia socialinė-politinė patirtis ir kasdieninio lietuviško gyvenimo tikrovė šiandien yra įvardinama labai skirtinguose, jei ne priešinguose, suvokimo ir apmąstymų diskursuose. Pirmasis iš jų drąsiai brėžia plačias istorines Lietuvos perspektyvas europinėje ir globalioje pasaulio erdvėje, savo ruožtu, intensyviai kintančioje naujųjų technologijų, produkcijos srautų, tarptautinės integracijos ir žinių visuomenės tapsmo poveikyje. Antrasis diskursas įvardina ne mažiau plačią ir įspūdingą postotalitarinio valstybės socialinio sąstingio epifenomenologiją: didelį nedarbą ir skurdą Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, staiga atsiradusią milžinišką socialinę prarają tarp turtingųjų (mažumos) ir vargšų (daugumos), vis didėjančią emigraciją ir vis mažėjantį gimstamumą, visose valstybės valdymo grandyse išsikerojusią korupciją (administracinę, politinę), supriešintas socialines gyventojų grupes bei sluoksnius ir beveik visuotinųjų nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ar nusivylimą valdžios institucijomis, ši negatyvi emocinė išraiška yra niūrus kasdienės socialinės sąmonės ir jos ontologinio nesaugumo požymis. Visose kultūrose šie jausmai susiję su komplikuotomis institucijų veiklos sritimis, jų racionalumo praradimu ir ideologiniu žmogiškumo principų nuvertėjimu [p. 82].