Tautiškumas ir dorovė: mitas ar galimybė?

LTXXI amžius, sprendžiant iš dabar vykstančių procesų ir tendencijų, kurių ištakos slypi praėjusiame šimtmetyje, turėtų būti tolesnės ekonomikos globalizacijos ir nacijų niveliacijos amžius. Ir nors visa tai bent jau ideologiškai neafišuojama, kaip tą darė komunistai buvusioje Sovietų Sąjungoje, be paliovos trimituodami apie “tarybinių tautų suartėjimą ir susiliejimą”, o iš tikrųjų homo sovieticus etnotipo rusakalbių pagrindu formavimąsi, procesai, vykstantys Europos Sąjungoje arba NATO, iš esmės yra analogiški sovietijoje vykusiems, nes pasaulis juda analogiška kryptimi. Tai kelia vis didesnį susirūpinimą dėl savo nacionalinės ateities netgi didelėms tautoms, o jau tokioms kaip Lietuva, kuri per savo istoriją yra patyrusi įvairiausių prievartų ir dėl to pabuvojusi įvairiausiose sąjungose - tiek savo noru, tiek ir prieš savo valią, - minėti reiškiniai turėtų kelti tikrą siaubą. Keista, tačiau taip nėra. Ir tai dar viena iš priežasčių pasidomėti: kodėl? Juk Lietuvai tai, be mažiausios abejonės, reikštų visišką tautinio, kultūrinio ir dorovinio savaimingumo, identiteto praradimą [p. 64-65].