Transhistorical dialogue concerning images: Baltrušaitis and Kircher

LTStraipsnyje aptariami Jurgio Baltrušaičio (1903–1988) iškreiptoms perspektyvoms skirti veikalai, kuriuose analizuojama anamorfozės, aberacijos, egiptomanijos raiška ir iškraipančių veidrodžių istorija. Dėmesys sutelkiamas į juose aptinkamas nuorodas į jėzuitų mokslininko Athanasijaus Kircherio (1602–1680) traktatus. Straipsnyje klausiama, kas paskatino Baltrušaitį susidomėti ir leistis į dialogą su vokiečių vizionieriumi. Atidžiai skaitant ir analizuojant Baltrušaičio darbus, aiškėja, kad ikimoderniame Kircherio mąstyme menotyrininkas atrado tarpines sritis, egzistuojančias tarp meno ir mokslo, meno ir gamtos, dailės ir socialinės vaizduotės, kurios tapo aktualesnės postmodernizmo laikotarpiu. Kircherio traktatai, iki tol nenagrinėti meno istorijos kontekste, paskatino plėtoti vaizdų tyrimus, orientuojantis į įvairesnius vizualinius reiškinius, kurie ilgą laiką liko už autonominio meno istorijos lauko ribų. Atmetęs estetinį ir evoliucinį požiūrį į dailės istoriją, Baltrušaitis aptariamų veikalų cikle atskleidė antropologinius ir ontologinius vaizdų matmenis, parodydamas, kad vaizdas visada susijęs su vaizdine patirtimi ir vaizduote, kuri perkelia mus už realybės horizonto.

ENThe article explores the works of Jurgis Baltrušaitis on depraved perspectives. In particular, it examines his references to Jesuit scholar Athanasius Kircher in the books dedicated to anamorphoses, aberrations, Egyptomania and distorting mirror’s reflections. The paper questions what led Baltrušaitis to the dialogue with the German visionary. The close reading of Baltrušaitis works reveals that in Kircher’s pre-modern thinking the art historian found those domains of between-the-two, communalities of art and science, art and nature, art and social imaginary that have become more important in postmodernist period. Kircher’s treatises, previously uninterpreted in the context of art history, encouraged the development of the broader studies of images focused on visual phenomena that remained for a long time outside the autonomous field of art history. Without privileging an aesthetic and evolutionary approach in art history, Baltrušaitis’ works reveal anthropological and ontological dimensions of images. They disclose that the image is always related to visual experience and imagination, which takes us beyond the horizon of reality.