"Humanizacija per metaforas" ir Baumano adiaforizacijos koncepcijos episteminės implikacijos

LTStraipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvardijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasireiškia. Tokių aprašymų gausa ypač pasižymi ketvirtasis Baumano rašymo laikotarpis, kurio pradžią žymi „takusis posūkis“, ir Baumano socialinėje teorijoje išryškėja metodas, kurio vienas iš pavadinimų – „humanizacija per metaforas“. Šis metodas leidžia įžvelgti adiaforizacijos reiškinyje implicitiškai glūdinčias epistemines konotacijas, kurių specifikai atskleisti siūloma taikyti terminą „episteminis indiferentiškumas“. Viena iš kliūčių tai padaryti – leviniškoji Baumano moralės koncepcija. Straipsnyje svarstoma, ar Baumano vartojama leviniška tezė, teigianti moralės iki-socialumą, užkerta kelią adiaforizacijos kaip ne tik moralinio, bet ir episteminio indiferentiškumo traktuotei, ir daroma išvada, jog ne.

ENPaper analyses Zygmunt Bauman’s conception of adiaphorization. Bauman exposes the problem of adiaphorization in two ways: by providing definitions of adiaphorization as moral indifference, and by describing aspects of social reality that are manifestations of adiaphorization. Descriptions of adiaphorization especially characterize the fourth phase of Bauman’s writing, featured by the "liquid turn", when Bauman engages with the method of "humanization through metaphors". As a result, epistemic connotations can be noticed, and the new term "epistemic indifference" is helpful for bringing out their specificity. One of the obstacles here is Bauman’s Levinasian conception of morality. The essay tackles the question of whether Levinasian presumption of the pre-sociality of morality prevents an interpretation of adiaphorization as not only moral, but also epistemic indifference, and arrives at the conclusion that it doesn’t.