LTSvarbiausiu viduramžių Lietuvos šviesuolių nuopelnu laikytina tai, kad jie sukūrė raštiją, be to, ugdė raštingumą ir parengė pirmąsias knygas. Renesansas svarbus dėl to, kad atsirado grožinė literatūra. Mat Lietuvoje apie XVI amžiaus vidurį pasirodė kūrinių, parašytų sekant antikinės literatūros pavyzdžiais ir siekiant meninės kūrybos tikslų. Šiame sąsiuvinyje daugiausia ir pasakojama apie reikšmingesnius grožinius kūrinius. Be to, tiktai jie šiame tekste vadinami literatūra. Tuo tarpu gausūs to laikotarpio politiniai, teisiniai ir religiniai raštai laikomi ne literatūros, o raštijos faktais ir šiame sąsiuvinyje aptariami tiek, kiek paaiškina ir papildo pirmuosius. Renesanso rašytojus šio sąsiuvinio autorius rinkosi atsižvelgdamas į dvi aplinkybes: kūrėjo pilietybę arba jo kūryboje pareikštą pilietinį apsisprendimą ir kūrinio išleidimo laiką bei vietą. Todėl sąsiuvinyje neaptariami tokie autoriai, kurių arba pilietybė neaiški (pvz., Mikalojaus Husoviano), arba kurių kūriniai XVI amžiuje nebuvo išspausdinti, todėl rimčiau nepaveikė visuomenės ir literatūros raidos (pvz., Venclovo Mikalojaičio, geriau žinomo Mykolo Lietuvio vardu). Renesanso epochos Lietuvos literatai rašė daugiausia lotyniškai, o kūrinius spausdino ne tiktai tėvynėje, bet ir užsienyje. Žinių apie juos bei jų parašytas knygas tegalima rasti specialioje mokslinėje literatūroje, todėl šiame sąsiuvinyje dedamos didesnės kūrinių ištraukos, pateikiama kiekvieno rašytojo biografija ir primenami svarbesni istorijos įvykiai, paaiškinantys aptariamus literatūros faktus [Iš Pratarmės].