The Death of Romas Kalanta in the contemporary West German press

LTStraipsnyje aptariama Vakarų Vokietijos spaudos reakciją į Romo Kalantos savižudybę bei po to prasidėjusį antikomunistinį, antisovietinį jaunimo maištą Kaune. Analizės objektas - 12 vokiečių žiniasklaidos archyvuose rastų straipsnių, kurie vienaip ar kitaip pažymi 1972-ųjų metų gegužės įvykius Kaune: 8 iš šių darbų paskelbti šaltojo karo metais (7 dar tais pat metais), o kiti pasirodė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pirmieji straipsniai spausdinti jau 1972-ųjų metų gegužės pabaigoje. Nepaisant sovietinės dezinformacijos spąstų, savaitinis žurnalas D er Spiegei (trys tekstai), Deutsche Presseagentur (žinių tarnyba) ir laikraštis Frakfirter Allgemeine Zeitung (kttun straipsniai) per kelias savaites sužinojo pagrindinius aptariamų įvykių faktus, greta kurių jau buvo pateikiamos ir atitinkamos interpretacijos: vieša jauno žmogaus savižudybė sukėlė antisovietinį jaunimo maištą antrajame pagal dydį Lietuvos mieste - Kaune. N uo pat pradžių vokiečių spauda pažymėjo politinę šių įvykių reikšmę, vieningai pasmerkdama sovietį režimą. 1972-ųjų metų ivykiai Kaune vokiečių spaudoje iškart pateko į bendrą antikomunistinio pasipriešinimo R.ytų Europoje kontekstą. Kita vertus, lyginant turimus leidinius gaiima paskelbti ir nežymius interpretacinius skirtumus. Antai sensacingų faktų besivaikantis Der Spiegei daugiau dėmesio skyrė militariniam maišto aspektui, jaunatviško herojizmo poreiškiams, propagavo tenykščių žmonių drąsos ir nekaltumo įvaizdžius. Konservatyvioji spauda (Frakfirter Allgemeine Zeitung) labiausiai stengėsi išryškinti antisovietinį maišto pobūdį, dar kartą patvirtinantį komunistinio režimo nežmoniškumą.Tačiau iš esmės Lietuva vokiečių žurnalistus domino tik kaip čia vykusių įvykių scena, kaip dar vienas sovietinio valdymo nusikalstamumą iliustruojantis argumentas šaltojo karo diskurse. Tuo tarpu žinios apie patį regioną ir kraštą buvo ganėtinai miglotos ir neesminės. Reikalingą informaciją Vakarų Vokietijos žiniasklaida paprastai gaudavo neoficialiais kanalais. R. Kalantos savižudybė vokiečių straipsniuose, kaip minėta, buvo aiškinama politiniais motyvais (t. y. antikomunistiniai, patriotiniai siekiai). Tiesa, prokatalikiški lietuvių informatoriai kartkartėmis išreikšdavo religinio pobūdžio svarbą, tačiau 1972-aisiais Vakarų Vokietijos spauda tokios galimybės plačiau dar nekomentavo ir nesvarstė. Jokių rimtesnių svarstymų nesulaukė ir oficialus sovietų valdžios aiškinimas, kad R. Kalanta buvo psichiškai nesveikas, po jo savižudybės kilusios demonstracijos tebuvo nuo narkotikų apsvaigusių, menkos moralės jaunuolių eitynės. Šiuos faktus vokiečių žiniasklaida citavo labiau dėl savotiško įdomumo arba tiesiog iliustruodama sovietams būdingą tiesos baimę. Kaunas ir R. Kalanta Vakarų Vokietijos žurnalistų akiratin vėlei pateko tik 1983-aisiais, kuomet pilietiniai neramumai Lenkijoje (Solidarnosc 'ir pan.) skatino ieškoti analogiškų židinių pačioje Sovietų Sąjungoje, be kita ko susidomint ir antisovietiniu Katalikų bažnyčios vaidmeniu Lietuvoje. Tai, kad Katalikų bažnyčia 9-to dešimtmečio pradžioje tapo antikomunistinio judėjimo lydere, buvo pripažįstama kaip natūralus ir logiškas padarinys. Mat 72-ųjų maištas Kaune parodė, kad viešos ir militarinės protesto formos kelia nemažą riziką jo dalyviams. Tuo tarpu Katalikų bažnyčia sėkmingai ėmėsi vystyti taikų ir legalų pasipriešinimą, kuriam pritaikyti kriminalinių įstatymų nuobaudas nebuvo taip lengva.Be to, Katalikų bažnyčia turėjo didžiulį moralinį prestižą Vakarų pasaulyje ir tvirtų religinių ryšių dėka galėjo reikalauti tikinčiųjų ištikimybės. Kriminalizacija to, ką Katalikų bažnyčia laikė religinių laisvių gynyba, galėjo tik pažeisti tarptautinį sovietų prestižą. Taigi Lietuvoje patriotinis judėjimas tapo politinio katalikiškumo išraiška. Bažnyčia ne tik gynė opoziciją, tapdama jos lyderiu, bet kartu siekė padidinti savo įtaką visuomenėje. Vakarų Vokietijos spaudai lietuviškas patriotizmas ir katalikiškumas tapo neatsiejami ir naiviai, tačiau nebe pagrindo, Lietuva buvo vaizduojama bažnyčių, kryžių ir kunigų šalimi. Po nepriklausomybės paskelbimo (tarp 1990 m. kovo 11 d. ir 2001 m. liepos 7 d.) vokiečių spaudoje pasirodė tik 4 Kalantą minintys straipsniai, publikuoti RbeinischerM erkur, Frakfurter Allgemeine Zeitung, Siiddeutsche Zeitung ir Frakfurter Rundschau. Tiesa, Stiddeutsche Z eitungstraipsnyje labiau koncentruojamasi ties Lenkija ir R. Kalanta minimas tik kaip vienas iš pavyzdžių politiškai motyvuotų viešųjų savižudybių kontekste. Kiti trys straipsniai buvo skirti naujosios, nepriklausomybę atgavusios, Lietuvos pristatymui. Vokietijos visuomenė supažindinama su esminiais Lietuvos istorijos įvykiais. Atgimusios Lietuvos charakteristika koncentruojama ties a) tarpukario Lietuvos kaip didingo tautos gyvenimo momentais / Molotovo-Ribentropo paktu kaip jos nuopuoliu / nepriklausomybės praradimu, sovietų okupacija nuo 1940 m., b) tradiciškai bendru katalikų tikėjimo ir tautos identitetu, c) sovietinio režimo neteisybe. Iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vokiečių spauda itin pabrėždavo lietuvių katalikiškumo reikšmę, kas labiausiai buvo akcentuojama per popiežiaus vizitą Lietuvoje. [...].