Karas, Voronežas, bolševizmas, lietuviai katalikai... : iš Lietuvos ateitininkų istorijos puslapių

LTVokiečiams skverbiantis Lietuvon, dauguma moksleivių, būriais ir pavieniui, telkėsi Vilniuje. Čia didesnioji dalis gyveno bendrabučiuose, išlaikomi Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ši draugija, dažniausiai vadinama Lietuvių komitetu, buvo įsteigta 1914 m. pabaigoje, o 1915 m. rudenį pasidalijo į dvi dalis. Vieni liko Lietuvoje, tarp jų ir Dogelis, o kiti persikėlė į Petrapilį. Po Vasario revoliucijos komiteto dauguma įsikūrė Voroneže. Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komiteto pabėgėliams šelpti remiamas, Lietuvių komitetas Rusijoje išskleidė lietuviškų mokyklų tinklą. Voronežo vaidmuo ateitininkų istorijoje — išskirtinis: jeigu ne Voronežas, ateitininkija realiai galėjo išnykti ir nesulaukus nepriklausomybės. Kadangi studentų skaičiaus būta menko, o sendraugiai atsirado vėliau, karo metu, tai ateitininkai buvo tik moksleiviai, o šie okupacijos sąlygomis Lietuvoje organizacijos kaip ir neišsaugojo. O Voroneže susikūrė centralizuota moksleivių organizacija, šalpos fondas, archyvas, bibliotekėlė, ir šiuos savo pasiekimus voronežiečiai patys pastebėjo. 1917-ųjų pavasarį Voronežo moksleiviai ateitininkai skrajojo revoliucijos euforijoje: viskas įmanoma, viskas nuo mūsų priklauso! Apie Voronežo ateitininkiją išliko nemažai žinių. Susitelkusi moksleivių tremtinių bendrija, išgyvenanti ne tik didįjį karą, bet ir revoliuciją jautė gyvenamojo momento svorį, nes dažnai aiškinta, kaip svarbu viską užrašyti, idant nebūtų pamiršta tai, kas mąstyta ir veikta. Kalbėta net apie archyvą ir fotografijomis iliustruotą albumą.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Voronežas; Lietuvių moksleivija; Ateitininkai; Pirmasis pasaulinis karas, 1914-1918 (Didysis karas; World War I); Mykolas Krupavičius; Krikščioniškoji demokratija.

ENWhile Germans forced their way further into Lithuania, the majority of pupils, in groups or individually, flocked to Vilnius. Most of them lived in residence halls supported by the Lithuanian Society to Aid War Victims. This Society, which is usually called the Lithuanian Committee, was established in late 1914. It split into two parts in autumn 1915. Some of its members stayed in Lithuania, including Povilas Dogelis, and others moved to Petrograd. After February Revolution, the majority of the Committee members settled in Voronezh. The Lithuanian Committee, supported by the Tatiana’s Refugee Committee of the Grand Duchy, built up the network of Lithuanian schools. The role of Voronezh in the history of the youth organisation “Ateitis” [“Future”] is outstanding. Had it not been for Voronezh, this organisation might have disappeared already before independence. As the number of students was scarce and sendraugiai [“old fellows”] appeared later, only pupils belonged to this organisation during the war and they failed to preserve the organisation in Lithuania under occupation. Meanwhile, a centralised organisation of pupils, an aid fund, an archive and a library established in Voronezh. Voronezh residents noticed their achievements themselves. In spring 1917, members of the organisation in Voronezh floated in euphoria of revolution: everything was possible, everything depended on them! Quite a lot of information survived about the activities of these pupils in Voronezh.A community of pupils in exile, who survived not only the great war, but also the revolution, felt the weight of the present moment because it was often said how it is important to note everything down in order not to forget what was thought and done. They even spoke about an archive and an album with photographs.