Supratimo epistemologijos keblumai: McDowellas prieš Dummettą

LTStraipsnyje nagrinėjama, kuo yra paremtas Johno McDowello „anti-antirealistinis“ požiūris į Michaelo Dummetto antirealizmo filosofiją. Nors pats Dummettas antirealizmo (kaip ir filosofijos apskritai) pamatus tikėjosi pakloti apmąstymais, priklausančiais reikšmės teorijos, kalbos filosofijos ir metafizikos sričiai, McDowellas savo pirmtako antirealistinėje argumentacijoje pastebi fundamentalesnį ir nepriklausomai veikiantį „epistemologinį karkasą“, kurį sudaro iš tradicijos paveldėta netinkama ir net iliuzinė „supratimo epistemologija“. Pabrėžtina, kad abu filosofai sutaria dėl požiūrio į matematikos sakinių supratimą: jie palaiko antiplatonizmą ir mano, jog atsakomumo į išsprendžiamas aplinkybes sąvoka turinti būti kertinė matematikos epistemologijoje. Tačiau McDowellas griežtai nesutinka su Dummetto mintimi matematikos epistemologijos modelį apibendrinti, t. y. jį taikyti ir kalbos už matematikos ribų supratimui aiškinti.Apibendrintas antirealizmas (antirealizmas natūralaus pasaulio atžvilgiu) atsiranda tik tarpininkaujant tam tikrai epistemologinei idėjai, būtent troškimui surasti „tvirtus“, nepriklausomus nuo mūsų kalbos, neprielaidiškus pagrindus, kurie būtų laikomi mūsų ištarų supratimo garantija. McDowellui ši epistemologinė idėja yra „epistemologinis prietaras“ ir jis pasisako už kitokią, „mažiau ambicingą“ epistemologiją, pagal kurią tam tikros kalbinės praktikos supratimas visiškai neįsivaizduojamas be dalyvavimo toje praktikoje galimybės, taigi be tos kalbos mokėjimo. Suprantančio dalyvio perspektyva – vienintelė, iš kurios gali žvelgti teoretikas, mąstydamas apie mūsų kalbos santykį su pasauliu.

ENArticle discusses the justification of John McDowell’s "anti-anti-realist" view towards Michael Dummett’s philosophy of anti-realism. In spite of Dummett’s intention to base his anti-realism (and philosophy at large) on considerations belonging to the theory of meaning, philosophy of language, and metaphysics, McDowell discloses in his forerunner’s arguments a more fundamental and independent "epistemological framework" – a quite traditional, inappropriate and even illusory "epistemology of understanding". It should be noted that both philosophers share the view as to the understanding of mathematical sentences: both of them support anti-platonism and believe that the notion of responsiveness to decidable circumstances must be central in the epistemology of mathematics. However, McDowell dissents from Dummett’s attempt to generalize this proper model of the epistemology of mathematics, that is, to apply it in an account of understanding the language outside mathematics.Generalized anti-realism (anti-realism about the natural world) can arise only due to a certain epistemological idea, namely, the hankering for "solid", independently ascertainable, presupposition-free foundations that would serve as a guarantee for the understanding of our utterances. McDowell dismisses this epistemological idea as the "epistemological prejudice" and he opts for a "less ambitious" epistemology according to which the understanding of the linguistic practice presupposes the prior involvement in the very practice – equipment with command of a language. The perspective of a comprehending participant is the only suitable for theorizing about the relation of our language to the world.