Romantizmo transformacijos postmodernioje estetikoje: tapatumo požymiai ir ribos

LTStraipsnyje kritiškai analizuojama postmodernioji romantizmo samprata siekiant aptarti požiūrių į romantizmo tęsinius prieštaringumą. Lyginant skirtingas interpretacijas analizuojamos romantizmo estetikos idėjų transformacijos vizualinės reprezentacijos srityje (Charles Taylor, Philippe Lacoue-Labarthe, Jean-Luc Nancy, Jerome McGann, Northrop Frye, Ira Livingston, Claudia Moscovici). Teorinės diskusijos skatina iš naujo pažvelgti į meninės kūrybos procesus. Kūriniuose įžvelgiamas romantizmo tendencijas galima nusakyti kaip visai postmoderniajai estetikai („vaizdinių kultūrai“) būdingą polinkį į vizualumo, fiktyvumo, jutimiškumo akcentavimą. Kai kuriais atvejais tai galima suprasti kaip reakciją į radikalias postmoderniąsias nuostatas – antisubjektyvumą, fragmentaciją, nereprezentatyvumą. Nors vizualiuosiuose postromantizmo reiškiniuose ir atsigamina romantikų idėjos (pasikliovimas fikcijomis ir vaizdiniais), akivaizdi ir jų raiškos inercija.Būtent vaizdiniai nepranoksta meninės kūrybos sferą valdančio institucinio ir rinkos diktato, transliuojami sutechnintomis formomis, nebeišreiškia universalesnių prasmių. Straipsnyje išsakoma mintis, kad šios inercijos ribų nepastebėjimas susiaurina romantizmo supratimą, paverčia jį tik deklaratyviai taikoma etikete, formuoja apgaulingą tapatumo su pirminėmis jo nuostatomis iliuziją.

ENArticle is analyses the concept of romanticism in postmodernism. The article discusses the contradictory views of romanticism in the sphere of visual representation. Transformations of the idea of romantic aesthetics are analyzed by comparing different insights (Charles Taylor, Philippe Lacoue-Labarthe, Jerome McGann, Northrop Frye’s, Ira Livingston, Claudia’s Moscovici). These theoretical debates induce one to take a fresh look at the artistic creation process. It is possible to define the tendencies of romanticism, envisioned in contemporary artworks, as the inclination to emphasize visuality, fiction and perceptibility, which is typical of the whole postmodern aesthetics (of the "image culture"). In certain cases, romantic ideas function as a reaction to radical postmodern anti-subjectivity, fragmentation and non-representational attitudes.Though the ideas of romanticists are revived in the shape of postromanticism (especially as reliance upon fictions and images), the inertia of their manifestation is also evident. I.e. the images do not overstep the dictates of institutions and markets, which control the sphere of artistic creativity. The images are transmitted in technically shaped forms; they do not express more versatile meanings. The claim that the non-observation of these limits narrows the understanding of romanticism is expressed in the present article. The meaning of romanticism turns into the declaratively applied label and in its primary provisions forms the deceptive illusion of sameness.