LTStraipsnyje aptariamas Sigito Gedos atliktas Dantės Dieviškosios komedijos vertimas. Trumpai apžvelgiama Dantės vertimų į lietuvių kalbą istorija. Remiamasi paties vertėjo mintimis („versti poezijos dvasią, o ne žodžius ir frazes“), lietuvių literatūros tyrinėtojų įžvalgomis, Walterio Benjamino vertimo teorija, kurioje akcentuojama ištikimybės originalui ir vertėjo laisvės skirtis. Konkrečiai analizei pasirinkta pirmoji Dantės poemos giesmė - struktūrinis viso kūrinio pagrindas. Konstatuojama, kad Dantės sumanymo užmojis vertėją išlaisvino bei jam sudarė galimybes kūrybiškai pasinaudoti lietuvių kalbos turtingumu ir vaizdingumu. Daroma išvada, kad Gedai geriau pavyko perteikti kūniškąją poemos subjekto patirtį [p. 303].