Anzelmas Kenterberietis: fides quaerens argumentum

LTStraipsnyje nagrinėjamas vienas reikšmingiausių ir kontroversiškiausių viduramžių filosofijos epizodų – Anzelmo Kenterberiečio „Monologione“ suformuluoti Dievo egzistavimo „įrodymai“. Vadovaujamasi mintimi, kad jų paskirtis ir racija atsiskleidžia tik kitų Kenterberiečio kūrinių kontekste. Straipsnyje mėginama išsiaiškinti, ar Kenterberietis, būdamas puikus dialektikas, išties siekia krikščioniškąją teologiją išplėtoti grynojo proto ribose, t. y. ribose, kurias nubrėžia dedukcinė logika, ar vadinamųjų „įrodymų“ filosofinės reikšmės klausimas redukuotinas į jų loginio legitimumo klausimą.

ENPaper deals with the most significant and controversial episode of medieval philosophy – the "proofs" for God’s existence formulated by Anselm of Canterbury in his Monologion. Here investigation rests on the idea that the purpose and rationale of these "proofs" unfold only in the context of Anselm’s other works. The paper aims to find out whether Anselm, being brilliant dialectician, really aims to elaborate Christian theology within the limits of pure reason, i.e. within the limits drawn by deductive logic, or whether the question of the meaning of his "proofs" should be reduced to the question of their logical legitimacy.