Faidonas: filosofavimo subjekto demarkavimo problema

LTStraipsnyje interpretuojamas Platono dialogas apie sielą Faidonas. Sielos problematiką į filosofavimo darbotvarkę įtraukė Sokratas, kuris, polemizuodamas su sofistų (daiktiškuoju) žmogaus matu, propagavo alternatyvų žmogaus matą, t. y. skelbė imperatyvą, raginantį pasirūpinti siela, kad ji būtų kuo geresnė. Platonas mėgina suteorinti sokratiškąjį praktinį filosofavimą, todėl jam tenka rekonstruoti sokratiškojo imperatyvo teorines prielaidas, t. y. apibrėžti šiuo imperatyvu numanomą subjektą bei nurodyti imperatyvo prasmingumo sąlygas. Apibrėžiant sielą kaip etiškai specifikuoto filosofavimo subjektą atspirties tašku tampa sofistų apibrėžtas anonimiškas kasdienio mąstymo subjektas – jusliška siela arba kūnas. Herakleitiškai siejant kasdienį mąstymą ir jo subjektą su mirtimi, jam priešinamas filosofinis mąstymas ir jo subjektas pirmiausia paženklinami negatyvia nemirtingumo apibrėžtimi. Todėl etiškai modifikuoto filosofavimo subjekto apibrėžinėjimas Faidone virsta sielos nemirtingumo įrodymais.Šiame straipsnyje mėginama rekonstruoti tas naujojo filosofavimo subjekto apibrėžtis, kurios išryškėja dialektiniame bei gnoseologiniame sielos nemirtingumo įrodymuose. Dialektiniame sielos nemirtingumo įrodyme didinamas kalbėjimo dviprasmiškumas, kuris, jį ontologizuojant, prielaidauja realybės dvilypumą. Šia prielaida preliminariai numatoma kasdieniam mąstymui alternatyvi mąstymo sritis, o tradicinis sielos vaizdinys atribojamas nuo kasdienio mąstymo srities. Gnoseologiniame sielos nemirtingumo įrodyme, atsispiriant į kasdienio mąstymo pažintinę specifiką, konstruojama pažinimo kaip atsiminimo samprata, kuria apibrėžiamas nuo kūno demarkuotos sielos pažintinis profilis.

ENIn the Phaedo, Plato discussed the soul. It was Socrates who included the soul on the agenda of philosophy. In his ardent polemics with sophists, Socrates promoted an alternative man measure. Socrates spoke of the need to take care of the soul by making it better. Plato attempted to reconstruct theoretically the practical philosophizing of Socrates. So Plato was compelled to define the subject of the imperative as well as the preconditions that make sense of the imperative. Sensual soul or body, which already has been defined by sophists as the anonymous subject of pragmatic or daily thinking, was taken as the starting point for the definition of the soul as a subject of ethically specified philosophizing. Following Heraclitus, daily thinking and its subject were related to death. In opposition to them, philosophical thinking and its subject were marked with a meaning of immortality. Therefore, the definition of the subject of ethically modified philosophizing turned into theoretical arguments for the soul’s immortality.This article attempts to reconstruct those aspects of the new subject of philosophizing which became apparent in the dialectical and gnoseological arguments for the soul’s immortality. The dialectical argument for the soul’s immortality rests on the ambiguity of speech that in synoptical thinking is ontologically interpreted as an ambiguity of reality. The latter assumption presupposes an alternative to daily thinking and demarcates the traditional image of the soul from the area of daily thinking. The gnoseological argument for the soul’s immortality departs from the gnoseology of daily thinking and constructs a theory of recollection as a specific cognitive feature of the ethically specified soul.