Kalba kaip raštas ir kaip šneka

LTStraipsnyje aptariamas rašto ir šnekos skirties pobūdis Martino Heideggerio ir Jacques’o Derrida filosofijose. Rašto ir šnekos skirtis reiškia, kad filosofiniame diskurse pirmenybė teikiama arba raštui, arba šnekai. Prancūzų filosofas Derrida teigė, kad raštas kalboje yra pirmapradis. Kitaip nei raštas, šneka nėra pirmapradė kalbos diskurso dalis Derrida filosofijoje. Vokiečių filosofas Heideggeris šneką suvokia kaip filosofinio apmąstymo plėtojimo būdą. Šis būdas kyla iš sokratiškojo dialogo formos. Straipsnio autoriaus požiūriu, pati rašto ir šnekos skirtis yra sąlyginė. Tekste Heideggerio mintys yra užrašytos, todėl jos iš prigimties nėra šneka. Priešingai nei Heideggeris, Derrida absoliutina rašto, kuris įgyja daug šnekos elementų, vaidmenį. Bet kuriuo atveju yra pabrėžiama konkreti kalbos diskurso pirmenybė, plėtojanti savitą filosofinį svarstymą.

ENArticle discusses a nature of the distinction between the writing and the speech. This distinction means that the philosophical priority belongs either to the writing or to the speech. French philosopher Jacques Derrida maintains that the primeval writing is in the language. Contrary to the writing, the speech isn‘t a primeval part of the philosophical discourse in the philosophy of Derrida. The speech is perceived by the German philosopher Martin Heidegger as a way for the development of the philosophical reflection. This thought has occured to Heidegger from the form of the Socratic conversation. I think that the distinction between the writing and between the speech is conditional. Heidegger‘s thoughts are written in the text. So its arent‘t a natural speech. Contrary to Heidegger, Derrida absolutes the role of the writing which has lots of components of the speech. In any case is emphasized a particular priority which develops an original philosophical discussion.