"Griežčiau stebėti šias tamsiąsias įstaigas": apie pirmuosius kinematografus
LTNors atrodo, kad apie kinematografą tekstų prirašyta begalybė, išnagrinėti iš pagrindų įvairūs šaltiniai, išdiskutuotos kino meno kilmės teorijos, išnarstyti iki smulkmeniškumų ankstyvieji kino aparatai, išsiaiškinti technologiniai dalykai, perrašytos ir vėl papildytos pirmųjų kino pionierių biografijos, o ir pats kinas tapęs neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau tekstai apie kinematografą ir toliau rašomi, bandant į visą šį reikalą pažvelgti vis kitais pjūviais. Tikrai yra tęsiami tyrinėjimai archyvų dokumentuose, tikslinami pavieniai biografiniai duomenys, detaliai nagrinėjami atsivėrę pasaulio informaciniai aruodai, dar kartą peržiūrinėjami išlikę kino kadrai ir rašoma daug tekstų vis tikintis atrasti ką nors nauja. Tad ir šis tekstas taip pat nėra išimtis. Čia rašoma apie viltį ir lūkesčius, apie pasipriešinimą ir abejones, apie tikėjimą ir draudimus. Nes kinematografui, kaip „XIX a. stebuklui“, buvo prognozuojama ateitis, kurioje „bus galima stebėti tuščioje salėje ant balto audinio rodomus garsiausius teatro vaidinimus (operas ir dramas) be gyvai atliekančių vaidmenis garsiausių pasaulio aktorių bei girdėti jų balsus be suflerio žodžių, matyti madingiausius drabužius ir įvairiausią gyvenimo buitį bei klausytis ypatingai gerai grojančio orkestro“ [p. 33].
