Kražiškių talkos

LTKaimo talkos išliko iki dabar. Daugiausia tai priverstinės talkos, kai pritrūksta darbo jėgos. Tokios talkos ėmė plisti po Pirmojo pasaulinio karo. Tada pradėjo nykti senųjų atodirbio talkų tradicijos, o jų svarbiausias bruožas - nesavanaudiška pagalba kaimynui prie skubių darbų, tikintis tokios pat paramos, arba tiesiog noras be jokio atlyginimo padirbėti, pabūti tarp jaunimo, pasilinksminti per pabaigtuves. Žinoma, skirtinguose Lietuvos regionuose šis procesas vyko vis kitaip, todėl įdomu pažiūrėti, kokios talkos gyvavo Kražių apylinkėje, kuo jos įdomios, savitos, kokie papročiai joms būdingi. Per ekspediciją Kražių apylinkėje buvo surinkta nemažai medžiagos apie talkų tradicijas po Pirmojo pasaulinio karo, nes tiek siekia žmonių atmintis. Respondentus apklausė Vilniaus pedagoginio universiteto III kurso studentai istorikai B. Bagužytė, I. Šilerytė. G. Bendžius rinko medžiagą apie žemdirbystės papročius. Iš viso buvo apklausti 34 apylinkės ir gretimų kaimų gyventojai . Taip pat naudotasi Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriuje laikoma medžiaga iš Kražių apylinkės. Duomenys yra apie talkas, jų eigą, papročius nuo XX a. antrojo dešimtmečio iki amžiaus vidurio, t.y. iki kolektyvizacijos. Tai trumpas laikotarpis, todėl aiškių talkų eigos ar papročių pakitimų nepastebima.