Nepadoriosios Sigmundo Freudo mintys: psichoanalizės gimimas

LTStraipsnio pradžioje, pasitelkus vaizdingą analogiją, atkuriamas emocinis šurmulys, kurį Sigmundo Freudo psichoanalitinės hipotezės turėjo sukelti akademiniuose jo amžininkų kolegų psichologų ir psichiatrų sluoksniuose. Toliau kritiškai apžvelgiamos pagrindinės sąvokos, kuriomis Freudas grindžia savąsias psichikos ir asmenybės teorijas. Ypatingas dėmesys skiriamas dviems metodinėms įžvalgoms: 1) pasąmonė iškeltina virš sąmonės kaip pirmykštis ir pamatinis reiškinys; lytinei energijai (libidui) suteiktina išskirtinė funkcinė reikšmė, ją laikant svarbiausiu veiksniu, lemiančiu, vadinasi, kartu ir paaiškinančiu žmogaus asmenybės raidą. Baigiamosiose straipsnio pastraipose pateikiamos apibendrinamosios pastabos apie intelektinį Freudo psichoanalizės teorijų poveikį filosofinėms, dar tiksliau, epistemologinėms diskusijoms apie žmogaus pažinimo prigimtį ir apimtį Vakarų mąstymo tradicijoje.

ENArticle begins by reconstructing the intellectual as well as emotional upheaval Freud’s psychoanalytical hypotheses must have stirred in the learned circles of his contemporary colleagues psychologists and psychiatrists. The next step is to critically review the main concepts that underlie Freud’s theories of psyche and personality. A special heed is paid to the elevation of the subconscious over the conscious as a primordial and fundamental psychic phenomenon and to attaching singular functional significance to the libido as a crucial factor determining and thus explaining the development of the human personality. The final paragraphs of the paper are concerned with the broader intellectual impact Freud’s psychoanalytical theories made on the philosophical, more specifically, epistemological discussion of the nature and extent of human knowledge.