Generatyvinės muzikos mašinos ir mašininis kūrybos subjektas

LTŠiame tekste ketinama išryškinti autoriaus arba kuriančiojo subjekto sampratos lūžį, įvykstantį ant slidaus generatyvinės muzikos, kartu ir meno šaligatvio. XX a. muzikos avangardo praktikose įsijautus į generatyvinių mašinų konstravimą, ant pastarojo paslydo ne vienas autoritetas, kuris, pasijutęs smulkinamu mašinos dantračiuose, įkliuvo į kilpą – subjektas versus mašina ir ėmė dvejoti, ar kūrybos procese galima kliautis mašinomis. Išmušus iš po kojų stabilų pagrindą, kilo susierzinimas, čia malšinamas pasitelkiant mašininę Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofiją, subjektyvumo lūžiui siūlančią visai ne įtvarą, o veikiau protezą, radikalią chirurginę intervenciją, kuri atnaujintų sustingusią subjektyvumo anatomiją. Sekant mąstytojų dvejetu, grumtynės su generatyvine mašina yra tik apgaulingas miražas, nes pats subjektas yra nepaliaujamai perkonstruojama mašina: dirbtinis, kolektyvinis, heterogeniškas ir autoproduktyvus detalių asambliažas. Būtent toks transsubjektyvumas diegiamas ir gaminamas (generatyvinės muzikos) programinės įrangos kultūroje, kuri aktyviai įsitraukia į daugialypes mašinines simbiozes. Pagrindiniai žodžiai: mašina, subjektas, generatyvinė muzika, autorius, mašininis asambliažas, muzikos avangardas, programinės įrangos kultūra, Deleuze’as, Guattari, Eno.

ENThe article analyzes the shift in the notion of the author or the subject of creation that takes place in the field of generative music and art in general. The construction of generative machines came into avant-garde music practices in the 20th century and questioned the position of authoritative creators, who felt captured by the machine and distrusted their use in the process of creation. This distrust of machinic creation and, as an effect, of the diminished function of the author is contrasted with Gilles Deleuze and Felix Guattari’s philosophy, which radically changes the notion of subjectivity: their notion of the machine can be seen not as a prosthetic device in regard to the obsolete notion of subjectivity, but as a radical surgical intervention which reassembles subjective anatomy. Following Deleuze and Guattari, the opposition between the subject and the machine is seen as an illusory one, because the subject itself is a machine: artificial, collective, heterogeneous, and self-generative assemblage. It is precisely this kind of trans-subjectivity which is constituted and produced with the help of generative music in software culture, which is actively involved in the production of multiple machinic symbioses. Keywords: machine, subject, generative music, author, machinic assemblage, avant-garde music, software culture, Deleuze, Guattari, Eno.