Mirties dialektika A. Škėmos poezijoje

LTA. Škėmos poetiniai tekstai - tai einšteiniškojo reliatyvumo laukas, kuriame skleidžiasi jo kaip žmogaus ir kūrėjo savotiškas buvimas ir kartu nebuvimas tarp žmonių, tėvynėje, istorijoje. Šią trapią būtį sąlygoja itin glaudi mirties ir atgimimo motyvų sąsaja Anot V. Kavolio, egzilio kūrėjų sąmoningumo išeities taškas - griaunamoji egzistencijos galia ir iliuzijų reikšmės klausimas (6, 169). šioje, pasak A. Škėmos, „iliuzijų raizginio realybėje“ tikroviškiausias ir reikšmingiausias išgyvenimas jam yra viską griaunantis mirties momentas. Suvokdamas, kad nyčiškoje „Dievo mirties“ epochoje nebėra absoliutaus gėrio nei absoliučios tiesos, per įvairiapavidalį mirties momentą poetas kovoja su savimi, istorija, religija bei tradicija. [Iš straipsnio, p. 67]

ENThe article focuses on revealing the death motif in the poetical works of A. Škėma. The dialectic character of this motif lets us see and interpret the poetical reality of the writer. A. Škėma is a modem person. There are some important features of the modernity which characterize his poetical space: doubt, uncertainty, choice and risk. The person of A. Škėma’s poetry is an aesthete, nihilist and modem artist The writer makes an attempt to free himself from the religion, tradition and history. However, A Škėma feels the duty to stay true to the traditional culture and represent the collective consciousness. The frequent motifs of death and renascence create the appearance of the ciclical moving of time in the poetry of A. Škėma. But he doesn’t refuse the historical and chronological one. The death motif lets the writer revive, connect the history, religion and tradition with the modem times.