Tapatybės

LTNėra sunku dar kartą analizuoti Škėmos „Izaoką“ gerai žinomomis kategorijomis kaip „kaltybė“, „atpirkimas“, „intelektualinis teisingumas“ ir „tautos prisipažinimas“ arba dar įvairiais sielos virpėjimais, vedančiais į psichoanalitinius išvedžiojimus, kurie sukelia daugybę teorinių kivirčų. Be abejo, būtų įdomu iškelti ginčų ir kivirčų literatūros teorijų lauke ir privesti prie įvairių istorinių ieškojimų, ar literatūra pristato „tikrovę“, už kurią ji pasidaro atsakinga, nepaisant to, ar kaltinami lietuviai žydų ar žydai enkavedistai lietuvių atžvilgiu. Kitaip tariant, jei lietuvių rašytojų pareiga yra iškelti savo tautiečių nusikaltimus, tai tą patį turėtų iškelti kitų tautų rašytojai už panašius jų žmonių nusikaltimus. Šitokie ieškojimai nuvestų į universalios ir esminės plotmės visapusiškos atsakomybės klausimus. Bet ar literatūra gali iš viso turėti kokį nors moralizavimo tikslą, jei ji nenurodo iš pradžių į apriorinę etikos struktūrą? Be tokios struktūros beliktų tik jausmingi iššūkiai, verti jausmingų atsakymų, kurie gali priklausyti nuo kitų asmenų teigiamų arba neigiamų pojūčių. Tokie jausmingi moralizavimai neturi jokios įtakos etinei diskusijai. Galbūt tie jausmingi moralizavimai priklauso psichologinei literatūrai, bet pastaroji taip pat negali būti jokios etinės tezės pagrindas. Taigi nereikia ieškoti to, ko literatūra negali įveikti. Griežtai kalbant, reikės atskirti meną ir literatūrą nuo teorinių bei etinių veikalų. [Iš straipsnio, p. 8]Reikšminiai žodžiai: Antanas Škėma; Apysaka „Izaokas“; Holokaustas; Literatūros teksto interpretacija; Magija; Metafizika; Metodinė hermeneutika; Moralė; Ritualai; Tapatybės; Tiesa; Tikrovė; „Izaokas"; "Isaac"; Antanas Škėma; Holocaust; Identities; Interpreting literary text; Magic; Metaphysics; Metapysics; Methodological hermeneutics; Morality; Reality; Rituals; Story „Izaokas“; Truth.

ENThe article analyses Antanas Škėma’s story “Izaokas” on the grounds of ideas of methodological hermeneutics. Since a literary work should be comprehended within the framework of its literary tradition, the metaphysical theories of text comprehension irrelevant for the interpretation of Middle Eastern literature, including the Lithuanian literary tradition, are discarded. The framework of metaphysics would be valid only in those traditions, which would allow access to what we understand as our own grounds and principles only through a rational dialogue. Škėma’s “Izaokas” should be and is analysed in this article in a totally different context - the context of unfolding of magical logic of becoming and oneness. Then, the metaphysical requirements to comprehend literature and art as reflecting nature, having to implement one or another moral goal or disclose an absolute being become irrelevant. It is similarly irrelevant to rescue the metaphysical assumptions in other way claiming that art is the expression of a man’s inner sensations or that it is altogether unable to express the condition of reality. It is necessary to abandon the practice of analysing Škėma’s “Izaokas” in metaphysical or sociological light, and hence seek to comprehend the aforementioned story without any resort to psychology, moralization and accusations. We can read a text by a Lithuanian author within the context of his literary tradition only following the logic of the magical becoming. [From the publication]