Ibn Rušdas apie pasaulio amžinumą ir intelekto vienovę

LTStraipsnyje analizuojamos XII a. arabų filosofo Ibn Rušdo (lot. Averojus) plėtojamos idėjos apie pasaulio amžinumą ir intelekto vienovę. Polemikoje su teologu mistiku al-Gazzālī Ibn Rušdas kritikavo mutakallimų kreacionistinės doktrinos argumentus. Jis teigė, jog materija neturi pradžios, o kūrimas vyksta kiekvieną akimirką. Įteisinęs ontologijoje Aristotelio pirmojo judintojo ir pirmojo intelekto sąvokas, Ibn Rušdas maksimaliai atitolino Dievą nuo gamtinio ir žmogiškojo pasaulio. Šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad materija yra savarankiška: ji turi ne tik objektyvųjį pradą, bet ir pasižymi formų įvairove. Dievas, kaip Pirmasis Judintojas, suteikia aktualybę šioms formoms, ir jos laiko tėkmėje atsiskleidžia naujais esiniais. Būdamas ne tik Pirmuoju Judintoju, bet ir Pirmuoju Intelektu, Dievas išjudina ir bekūnes inteligibilias formas, kurios tam tikra hierarchija yra išsidėsčiusios dangaus sferose. Žemiausioji Mėnulio sfera aktualybėje gimdo veikiantįjį intelektą, kuris yra nemirtingas ir yra vienintelė žmonijos pažinimo priežastis.

ENArticle analyzes ideas on the eternity of the world and the unity of intellect of 12th century Arab thinker Ibn Rushd (Averroes). Contrary to creationistic doctrines of the Mutakallimun and al-Gazzālī he maintained that matter has no beginning and creation goes permanently. In his ontology relaying on Aristotelian notions of the first mover and the first intellect Ibn Rushd pushed God away from nature and society. In this picture of the world, he makes the matter independent claiming that potentially it possesses the variety of forms. God, as the first mover, brings those forms into actuality there they continuously produce new beings. As the first intellect God also enlivens immaterial intelligible forms lined up in some order in heavenly spheres. The lowest sphere of the Moon brings into actuality the immortal actual intellect which is the only reason for every human cognition.