Dialogas: tarp ištikties ir prasmės bendrumo

LTDialogas yra vienas pamatiškiausių mūsų buvimo bruožų. Jis vyksta visur: filosofijos seminare, dviejų mylimųjų pokalbyje, šnekučiuojantis prie vyno taurės, diplomatų susitikime, televizoriaus ekrane etc. Kasdienė nuostata dialogo atžvilgiu yra natūrali ir neklausianti, užtat teorinė refleksija susiduria su keblumais, mėgindama užčiuopti dialogo esmę. Mintauto Gutausko monografijoje Dialogo erdvė: fenomenologinis požiūris mėginama priartėti prie dialogo fenomeno iš fenomenologinės perspektyvos. Skaitant šią knygą galima išskirti keletą autoriaus motyvų ar intencijų. Pirmasis motyvas yra „egzistencinis“ – paties autoriaus „nuostaba dialogo įvykiu“ (p. 9). Gutauskui kyla net du klausimai, turėję įtakos knygos struktūrai ir tyrime pateikiamam sprendimui: kaip nepaisant skirtumų ir pokalbio vyksmo sudėtingumo žmonės susikalba ir pasiekia prasmės bendrumą?; kaip kitas „išmuša“ mano anksčiau turėtas prasmes ir nuostatas, kad aš tampu kitu, nei buvau iki tol? Antrasis motyvas grynai teorinis – išskaidrinti dialogo fenomeną, sugriaunant jo savaime suprantamumą. Trečiąjį motyvą galime laikyti „akademiniu“. Šia knyga siekiama užpildyti filosofinių dialogo tyrinėjimų Lietuvoje spragą [p.