Policy exceptionalism: analysis of ideational framework governing agricultural sector in Lithuania

LTStraipsnyje analizuojama dviejų diskursų – žemės ūkio politikos išskirtinumo ir žemės ūkio politikos post – išskirtinumo Lietuvos kontekste – sąveika. Tyrimo metu atlikta parlamentinės diskusijos dėl 2019 metų rudenį ūkininkų protestus sukėlusių politinių priežasčių, interpretacinė diskurso analizė. Nustatyta, kad LR vykdomosios valdžios siūlyti šalies ūkio mokestinio reguliavimo pokyčiai buvo bandymas deprioretizuoti žemės ūkio sektorių, lyginant su kitais ekonomikos sektoriais. Tačiau, nežiūrint to, žemės ūkio politikos išskirtinumo diskurso dominavimas išliko traktuojant siūlomus politikos pokyčius, kaip visuomenei nepriimtinus, moraliai neteisingus; įvardijant žemės ūkio sektorių „netinkamu“ mokesčių rinkimui o aplinkosaugos priemones - finansine našta. Tyrime daroma išvada, kad žemės ūkio, kaip ekonomikos sektoriaus, išskirtinumo dominavimas yra diskursyvi kliūtis trukdanti žemės ūkio politiką optimaliau (efektyviau) suderinti (susieti) su aplinkosaugos tikslų įgyvendinimu.

ENAfter WWII, the agricultural sector emerged as an area of exception in western democracies and is often characterised by sector-specific policies, compartmentalised institutions, well-organised interests’ groups and ideas explaining why this sector cannot be governed by free-market forces. Nevertheless, over the last three decades, the sector has been reformed to incorporate neoliberal and environmental demands to a certain extent. Hence, the current agricultural regime consists of two competing discourses – policy exceptionalism versus post-exceptionalism. The study analyses this ideational struggle in the context of Lithuania. The study conducts interpretative discourse analysis of a site of discursive contestation, namely parliamentary debates over policy changes, which sparked farmers’ unrest in Autumn, 2019. It is argued that policy exceptionalism is a dominant discourse governing Lithuanian agricultural sector and that it is maintained by the ruling party. Furthermore, it serves as a discursive barrier to the incorporation of environmental concerns into the agricultural policy-making process.