Spalva 1989-2009 m. kūriniuose

LTTai, jog per dvidešimt metų Stančikaitės darbuose tolydžio stiprėjo spalvos vaidmuo, natūraliai kilo iš jos kūrybos raidos. Šis procesas sutapo ir su tarptautinėmis grafikos tendencijomis. Spalvos veržimąsi į tradicinės grafikos plotus, regis, paskatino dvi svarbios priežastys. Viena vertus, šiuolaikinio pasaulio šaltumas ir sausumas, visuomenės susvetimėjimas ir susiskaidymas - spalva padeda numalšinti gyvybingumo ir intymumo troškulį ar bent jau teikia iliuziją, jog tai įmanoma. Kita vertus, fantastiškos vaizdų kūrimo ir perteikimo galimybės, kurias atvėrė skaitmeninių technologijų plėtra. Spalvų potvynis iš monitorių užliejo regimąją aplinką, virto vaizdiniu triukšmu. Tradicinės grafikos šalininkai kurį laiką stengėsi atsiriboti (labiau ne nuo spalvų produkavimo rutinos, o nuo neišvengiamo vaizdinių paviršutiniškumo, kičo), bet pastaraisiais metais susigundo išbandyti spalvingas priemones; dabar jau maža lietuviškų estampų, atspaustų vien juodais ar rudais dažais. Stančikaitė stebi ir perfrazuoja gamtos tonų spektrą, vertina natūralius popieriaus ir drobės baltumo atspalvius. Nevengia ir žaismingų, grakščių raudonos, mėlynos spalvos linijų, kad sužadintų ramų didžiųjų estampų bangavimą. Todėl jos kūriniuose įtampa nejaučiama. Poetinis jų dramatizmas glūdi giliai, klasikinės grafikos podirvyje, ir veikia žiūrovą stipriai, bet ne destruktyviai. Šviesi ir rami sala laikinumo tėkmėje [p. 19].