LTXX a. 8-o deš. Lietuvos dailės gyvenime Birutė Stančikaitė atsiskleidė kaip vaiskaus, trapaus reginio kūrėja, nors oficialiajame to meto mene vyravo tvirtai suręsti reikšmingų temų blokai, visuomeniškai svarbių įvykių monolitai. Kūrybinę biografiją dailininkė pradėjo peizažais - estampais bei piešiniais Vilniaus ir gamtos tema. Šie atvaizdai, sutaurinti prieblandos ir švytėjimo priešpriešos, skleidžia netrikdomą ramybę. Ypač savita, meistriškumą liudijanti Stančikaitės maniera: minkšta linija, išpieštos net smulkiausios detalės ir drauge nenuslopintas gyvastingumas. Taip detaliai piešti nepaverčiant atvaizdo botanikos žinyno iliustracija nelengva. Pavyksta todėl, kad Stančikaitė natūrą tik studijuoja, stebi, o piešia iš atminties, atkurdama vidiniu regėjimu pamatytą vaizdą [p. 7].