Gaia theory: between autopoiesis and sympoiesis

LTStraipsnyje aptariama Gajos hipotezės raida, pradedant tuo, kaip Jamesas Lovelockas ją suformulavo 1970 metais, ir atskleidžiant, kaip vėliau ją modifikavo bendradarbiaudamas su biologe Lynn Margulis. Margulis simbiogenezės teorija bei iš Humberto Maturanos ir Francisco Varelos perimta autopoezės samprata padėjo performuluoti Gajos hipotezę iš pirmojo lygmens sistemų teorijos į antrojo lygmens sistemų teoriją. Priešingai nei pirmojo lygmens sistemų teorija, kuri remiasi homeostazės principu, antrojo lygmens sistemų teorija inkorporuoja netikėtai pasireiškiančius, sudėtingus ir atsitiktinius elementus. Šiuo požiūriu Bruno Latouro ir Isabelle Stengers pasiūlytos Gajos interpretacijos, net ir akcentuojančios „atskalūnišką“ ir antisisteminį Gajos pobūdį, vis dar gali būti aiškinamos kaip sistemų teorijos atmainos. Straipsnyje autopoezės teorija taip pat lyginama su Donnos Haraway pasiūlyta simpoezės samprata bei teigiama, kad būtent simpoezė leidžia naujai konceptualizuoti pačią sistemų teoriją.

ENThe article discusses the development of the Gaia Hypothesis as it was defined by James Lovelock in the 1970s and later elaborated in his collaboration with biologist Lynn Margulis. Margulis’s research in symbiogenesis and her interest in Maturana and Varela’s theory of autopoiesis helped to reshape the Gaia theory from a first-order systems theory to second-order systems theory. In contrast to the first-order systems theory, which is concerned with the processes of homeostasis, second-order systems incorporate emergence, complexity and contingency. In this respect Latour’s and Stengers’s takes on Gaia, even defining it as an “outlaw” or an anti-system, can be interpreted as specific kind of systems thinking. The article also discusses Haraway’s interpretation of Gaia in terms of sympoiesis and argues that it presents a major reconceptualization of systems theory.