Unus non sufficit orbis: Vieno pasaulio negana
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Anglų kalba / English
LT"Unus non sufficit orbis" - šie iškalbingi žodžiai iš jėzuitų emblemų knygos "Jėzaus Draugijos pirmojo šimtmečio paveikslas" geriausiai apibūdina idėją, kurios paskatinti rengėme šį parodos katalogą, skirtą jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejui. Norėjosi prisiminti visus tuos žmones, kurie noriai veržėsi į dar nepažintą "Naująjį pasaulį" ir dažnai paaukodavo savo gyvybes šio troškimo vedami. Į misijas skelbti Evangeliją įvairiuose pasaulio kraštuose vykti norėjo labai daug skirtingų tautybių jėzuitų - juos žavėjo galimybė pamatyti, pažinti kultūras ir bendruomenes, kurios, jų manymu, neturėjo ir greičiausiai niekada neturės kontakto su europiečiais. Archyvuose yra išlikę apie 14 tūkst. jėzuitų prašymų vykti į misijas (vadinamųjų Litterae Indipetae), rašytų iki XVIII a. pabaigos - akivaizdu, jog norinčiųjų buvo daug daugiau nei reikėjo. Misionierių veikla, įamžinta atsiminimuose, laiškuose, biografijose, įkvėpė jaunuosius jėzuitus tęsti pradėtus darbus [p. 16].
EN"Unus non sufficit orbis" - what better defines the idea that is at the heart of this exhibition catalogue dedicated to the 450th anniversary of the Jesuit mission in Lithuania than these meaningful words from the Jesuit emblem book "Imago primi saeculi Societatis Jesu". There was a tangible need to bring back to memory all those people who would willingly traverse the unknown "New World" and often, while following their pursuit, would sacrifice their lives. A great number of Jesuits of various nationalities expressed their readiness to go on missions and preach the gospel in various countries of the world. They were captivated by the possibility to see and know cultures and communities which, in their opinion, had never had and most probably would never have contact with Europeans. Around 14 thousand Jesuit requests asking for a permission to go on missions (so-called Litterae Indipetae) that were submitted until the end of the 18th century are kept in the archives, serving as proof that there were many more Jesuits willing to go on missions than there was actually needed. Missionary activities recorded in memoirs, letters and biographies would inspire a whole new generation of Jesuits to carry on with their work.
