Laiko pirmumas: Husserlis, Bergsonas

LTGalima drąsiai teigti, kad beveik nėra kitų dviejų mąstytojų Vakarų filosofinėje tradicijoje, įskaitant tokius klasikus kaip Aristotelis, Platonas ir Augustinas, ir modernių laikų tokius kaip Leibnizas, Kantas, Whiteheadas ir Heideggeris, kurie apmąstė laiko problemą taip kaip Bergsonas ir Husserlis. Kada kiti suprato laiką kaip nebūtiną, arba kaip patirties sąlygą, jie sutiko, kad laikas būtų pagrindinė jų filosofijų tema. Laiko apmąstymo uždavinys yra negailestingas, nes jo problema rišasi su metafizika ir tuo atveju požiūris į laiką lyg iš išorės, ir net iš amžinybės, o ne iš pačios laiko patirties. Kitoje laiko problemos pusėje pasirodo prielaida, kad laikas yra padalijamas į praeitį-dabartį-ateitį tokiu būdu, kad praeities jau nėra, ateities dar nėra ir viena tikrovė yra dabartis, suprastinta į šio momento tąsą. Tuojau pasirodo pagrindinė ontologinė problema: praeitis nebeturi būties, ateitis dar jos neturi, o dabartis, kaip taškas, neturintis jokio tęstinumo, irgi neturi būties. Taigi laikas neturi būties. Jei jis turi būtį, tada iškyla klausimas, kurį suformulavo Augustinas: ubi temps „kur yra laikas“? Toks klausimas atveria keistą laiko suvokimą, tarsi jis turėtų „vietą“, kurioje jis yra. Žodžiu, visas kosmosas tampa užkabintas ant dabarties taško, esančio „kur nors“ tokiu pobūdžiu, kad tas „kur nors“ turi išaiškinti, kaip laikas tęsiasi nuo dabarties taško į praeitį ir į ateitį. Atsiranda vienas, iš esmės tariant psichologinis, sprendimas: praeitis yra atmintyje, o ateitis laukime. Todėl laikas nėra tikrovė, bet psichologinė, subjektyvi struktūra. Pastaroji tęsiasi per Kanto teiginį, kad laikas yra vidinė patirties sąlyga. [Iš straipsnio, p. 283]Reikšminiai žodžiai: Henris Bergsonas (Henri Bergson); Fenomenologija; Husserlis; Laikas; Sąmonė; Trukmė; Bergson; Consciousness; Duration; Husserl; Phenomenology; Time.

ENThe essay is designed to show the problematic of time awareness by comparing and contrasting Bergson’s and Husserl’s analyses of “duration” and “time constitution”. It appears that despite their different methods and vocabulary, both thinkers agree that time awareness cannot be understood in terms of traditional modes of analyses which assume a sequence of points on a line, since such a sequence essentially fragments time into discontinuous moments and fails to account for continuity. Thus both argue that prior to any metaphysical claims, time is experienced directly as a dynamic flow wherein past-present-future are not yet distinct. The difference between Bergson and Husserl is in the mode of analyses of this flow such that Bergson seems to offer a better account insofar as Husserl seems to divide time into “now” with retentional and protentional intentions that lead to apparent fragmentation. In this sense, Bergson can “save” Husserl by offering a more fundamental awareness of continuity without divisions. [From the publication]