LTŠiuolaikinėje istorinėje literatūroje, vadovaujantis Baltarusijos politine doktrina, laikoma, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo Baltarusijos valstybė. Tuo tarpu Lenkijos ir Vakarų Europos literatūroje Lenkijos ir Lietuvos unijos nuo 1385 metų (Krėvos sutartis) iki 1569 metų (Liublino unija) traktuojamos kaip serija veiksmingų Lenkijos ir Lietuvos integracijos sutarčių, formuojančių Lenkijos Respublikos valstybinį or-ganą. Baltarusių istoriografijoje ir doktrinoje šis procesas laikomas vienašaliu Lenkijos Karalystės spaudimu LDK, kurio tikslas buvo „Baltarusijos“ pajungimas Lenkijai, stačiatikių teritorijos katalikizacija ir jos politinis bei etninis polonizavimas. Laikoma, kad sąjungos buvo žalingos Baltarusijai ir baltarusiams, vedančios į ekonominį išnaudojimą ir valstybės suvereniteto bei vietos baltarusių kultūros likvidavimą.
ENContemporary historical literature and the Belarusian political doctrine considers the Grand Duchy of Lithuania (GDL) as Belarusian country of Belarusians. Both Polish-Lithuanian unions, the one from 1385 called Union of Krewo and the second one from 1569 called Union of Lublin, are regarded in Polish and western European literature as a sequence of effective Polish and Lithuanian integration agreements building Polish Republic statehood. Belarusian historiography and political doctrine regard this process as a unilateral pressure put by the Kingdom of Poland on GDL, whose goal was “Belarus” subordination to Poland, the Catholicization of the Orthodox area and its political and ethnic Polonization. They consider unions harmful to Belarus and Belarusians, leading to economic exploitation, and termination of national sovereignty and local Belarusian culture.