Subjekto krizė: meninė individualybė ieško herojaus

LTTeatro ir visuomenės ryšius sutvirtina herojus - tas (sceninis) kitas, kuris, priklausydamas didiesiems simboliniams Istorijos, mitų ir pasakojimų veikėjams, siejasi su visuomenės keliamomis ir sprendžiamomis problemomis. Kitas sukuria „bendrą referencijos lauką“, skirtingas individualybes pajungia „tai pačiai bendruomenei“. Teatras visada aktualizuoja subjekto ir kito santykius - gvildena subjekto vietą sociume, atskleidžia krizines jo sprendimo ir pasirinkimo aplinkybes. Kaip visuomeninis subjektas yra priklausomas nuo vienos ar kitos epochos, istorijos, tautos, politinių sąlygų suformuotos simbolinės struktūros ir ją įcentruojančios figūros (pavyzdžiui, nuo Physis - graikų pasaulyje, Dievo - monoteizme, karaliaus - monarchijoje, liaudies - respublikoje, proletariato - komunizme ir pan.) taip nuo jos priklauso ir teatrinis subjektas. Turint galvoje šiuolaikinio teatro bruožus - fabulos ir veiksmo deformaciją, veikėjo fragmentaciją, kalbos „afaziją“, kūrimą „kasdienybės teatro“, sustiprėjusią intymią intonaciją ir „monologiškumą“, galima sakyti, kad teatras išgyvena / analizuoja subjekto ir kito santykių krizę. Anot Sergeo Bonnevie, teatrinio subjekto krizė koreliuoja su (visuomeninio) subjekto krize, kurią, remiantis Jeanu-Franęois Lyotard’u, galima apibūdinti kaip didžiųjų pasakojimų pabaigą: „naratyvinė funkcija praranda savo funktyvus, savo didįjį herojų, didžiuosius pavojus, didžiąsias keliones ir didįjį tikslą“. [Iš straipsnio, p. 179-180]Reikšminiai žodžiai: Meninė individualybė; Šiuolaikinis teatras; Tapatybės; Artistic individuality; Contemporary theatre; Identities.