Asmenų su regos negalia į(si)traukimo į socialinės reabilitacijos programas problema: situacija ir galimybės

LTVakarų šalyse egzistuoja visas spektras neregių ir silpnaregių reabilitacijos programų, tačiau jos savo turiniu ir taikymu gerokai skiriasi, taip ir nesukurta vieno „auksinio standarto“, nors tokius siekta nustatyti. Lietuvoje aklųjų ir silpnaregių reabilitacijos paslaugų politika pradėta taikyti 2017 metais. Siekiant nustatyti neregiams ir silpnaregiams teikiamų paslaugų ir projektinių veiklų poreikį bei jų tenkinimo spragas pasirinkta kokybinio tyrimo prieiga. Atlikti iš dalies struktūruoti interviu su penkiais aklaisiais ar silpnaregiais ir keturiais jų artimaisiais.Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aklieji ir silpnaregiai prieš dalyvaudami aklųjų socialinės reabilitacijos programoje buvo susidūrę su kompleksinėmis psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Nustatyta, kad tarp asmens sveikatos, savivaldybių socialinių įstaigų ar NVO informacijos perdavimas nekoordinuojamas, pacientai priversti patys ieškoti informacijos, o tai mažina jos prieinamumą, priimtinumą ir reabilitacijos intervencijų veiksmingumą. Daugeliui tyrimo dalyvių paslaugos suteiktos pavėluotai, socialinės aklųjų reabilitacijos programa, informantų nuomone, kokybės aspektu turėjo spragų. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: silpnaregiai, aklieji, reabilitacijos programos, socialinės paslaugos.

ENThere is a wide range of rehabilitation programmes for the blind and visually impaired in Western countries, but these vary greatly in content and application, and no single ‘gold standard’ has been established, despite attempts to set such standards. In Lithuania, the policy for rehabilitation services for the blind and visually impaired began to be implemented in 2017. A qualitative research approach was chosen to determine the need for services and project activities for the blind and visually impaired, and to identify implementation shortcomings. Semi-structured interviews were conducted with five blind or visually impaired people and four of their family members. The results of the research revealed that the blind and visually impaired faced complex psychological and social problems before participating in the social rehabilitation programme for the blind. It was found that there is a lack of coordination in the transmission of information between health-care institutions, municipal social institutions and NGOs. Patients are forced to seek information on their own, which reduces accessibility, acceptability, and the effectiveness of rehabilitation interventions. Many of the research participants received services quite late, and, according to the informants, the social rehabilitation programme for the blind had quality shortcomings. KEY WORDS: visually impaired, blind, rehabilitation programmes, social services.