LTŠi knyga - tai pirmas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus bandymas visuomenei papasakoti, kaip sąlyginai per trumpą laikotarpį (1835-1900) neišvaizdus medinis Rietavas pasikeitė į vieną įspūdingiausių ano meto Lietuvoje architektūrinių urbanistinių ansamblių. Erdvaus Jūros upės slėnio kraštovaizdyje įaugę Rietavo bokštų siluetai ir šiandien žadina aplinkinių žmonių dvasinę energiją, liudydami kunigaikščių Oginskių užmojus šio krašto vystymosi perspektyvai, primindami gerokai primirštas sąsajas su tolimąja Florencija. O juk būtent ten, nuo Renesanso laikų miestų bokštais garsėjančio Toskanos regiono sostinėje, 1808 m. į šį pasaulį atėjo Rietavo rezidencijos kūrėjas Irenėjus Oginskis. Ten, Florencijoje, didžiajame Šventojo Kryžiaus panteone, greta kitų iškilių asmenybių ilsisi ir M. K. Oginskio palaikai. Neatsitiktinai šios šventovės fasado siluetas atsispindi ir didžiajame Rietavo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios altoriuje. Bet apie tai šiek tiek vėliau... Ši knyga - tai priminimas, kaip iš Oginskių rezidencijos po Žemaitiją, tuo pačiu ir Lietuvą XIX a. pasklido socialinių pertvarkymų, švietimo, mokslo, technikos naujovių proveržio šviesa. Laikmetį pralenkęs fenomenas, visiems laikams tapęs vizitine Rietavo kortele, arba tiesiog - Rietavo Genius Loci (vietos dvasia). Iš tiesų, argi ne ji, vietos dvasia, traukia čia sugrįžti po Lietuvą ir kitas šalis pasklidusius kraštiečius, nors kartą čia pabuvojusius svečius, kultūros paveldo puoselėtojus, eilinius muziejaus lankytojus [Iš Pratarmės].