Šiuolaikinio teatro mainai : apie tarptautinius kontekstus ir vietines praktikas

LTStraipsnyje teigiama, jog tokie spektakliai kaip Sigito Parulskio „P.S. byla O.K.“ (rež. Oskaras Koršunovas), Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“ (rež. Oskaras Koršunovas) ir „Naktis prieš pat miškus“ (rež. Ignas Jonynas), Alano Ayckbourno „Nepaprastasis Ernio ilizionas“ (rež. Gintaras Liutkevičius), Alberto Ostermaierio „The Making of B.–Movie“ (rež. I. Jonynas), Sarah Kane „Geismas“ (rež. Povilas Laurinkus ir O. Koršunovas), Jeano-Luco Lagarce’o „Tolima šalis“ ar Tankredo Dorsto „Nusiaubta šalis“ (rež. Gintaras Varnas) liudija į teatro erdvę įsiveržiantį naują meninį kalbėjimą, redukuojantį dramos teksto išskirtinumą kitų spektaklio komponentų atžvelgiu, naudojantį ne linijinę teatrinio veiksmo vystymosi struktūrą, eksperimentuojantį teatrinės erdvės ir laiko organizavimu, skatinantį naujas aktoriaus kūrybos formas. Griaudami tradicinę logocentristinę spektaklio dėmenų hierarchiją šie režisieriai įžengia į postdraminio teatro raiškos lauką, todėl straipsnyje į jų spektaklius žvelgiama iš postdraminio teatro teorijos (H.-T. Lehmann) perspektyvos. Autorė teigia, jog postdraminio teatro režisieriai išbando parataksės struktūrą, kurioje atskiri dėmenys išrikiuojami greta vienas kito, nesukuriant aiškių pavaldumo ar priklausomybės ryšių. Jie tiesiog suveda į vieną vietą skirtingas scenines praktikas, patalpina vieną greta kito atskirus elementus ir sukuria kompleksinį erdvinį kūrinį – intelektualų lauką, kuriame joks elementas neatlieka traukos centro vaidmens. Todėl postdraminio pobūdžio spektakliai ne tik provokuoja skirtingas žiūrovų reakcijas, bet išlieka atviri įvairioms interpretacijoms.Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis teatras; Postdraminis teatras; Vizualinis teatras; Mišrių medijų teatras; Contemporary theatre; Post-drama theatre; Visual theatre; Mixed-media theatre.

ENThe article claims that plays – such as Sigitas Parulskis’ “P.S. File O.K.” (P.S. byla O.K.) (dir. Oskaras Koršunovas), Bernard-Marie Koltès’ “Roberto Zucco” (dir. Oskaras Koršunovas) and “The Night Just Before the Forests” (Naktis prieš pat miškus) (dir. Ignas Jonynas), Alan Ayckbourn’s “Ernie’s Incredible Illucinations” (Nepaprastasis Ernio ilizionas) (dir. Gintaras Liutkevičius), Albert Ostermaier’s “The Making of B.–Movie” (dir. I. Jonynas), Sarah Kane’s “Crave” (Geismas) (dir. Povilas Laurinkus and O. Koršunovas), Jean-Luc Lagarce’s “The Far-away Country” (Tolima šalis) or Tankred Dorst’s “Merlin: Or, the Wasteland” (Nusiaubta šalis) (dir. Gintaras Varnas) – indicate a new type of artistic talk emerging in a theatrical space; it reduces exceptionality of drama text in relation to other play components, employs non-linear development structure of theatric action, experiments with theatrical spaces and time organization. By eroding traditional logocentric hierarchy of play’s components, these directors enter into the field of post-drama theater expression, therefore, the article looks at their plays from the perspective of post-drama theater theory (H.-T. Lehmann). Directors of post-drama theater experiment with parataxic structure, within which separate components are lined up one next to another, without establishing clear subordination or dependence ties. They simply bring into one place different stage practices and create complex, spatial work – an intellectual field, in which neither element performs the role of the centre of attraction. For this reason, plays of post-drama type not only provoke different reactions of the audience, but also remain open to various interpretations.