J. Newmano pritarimo filosofija

LTVienas iškiliausių ir originaliausių XIX amžiaus katalikybės mąstytojų yra anglų filosofas ir teologas, Anglijos Katalikų bažnyčios kardinolas Johnas Henris Newmanas (1801-1890). Jis gimė Londone, turtingo bankininko šeimoje. Nuo pat vaikystės gavo gerą literatūrinį ir muzikinį išsilavinimą, religinį auklėjimą. Būdamas 15 metų, išgyveno gilų religinį sukrėtimą, per kurį tvirtai įsitikino, kad Dievas yra. 1815 m. pradėjo studijuoti Oxforde, Trinity kolegijoje. Čia su keliais bendraminčiais pradėjo Oxfordo judėjimą (Oxford movement), kurio tikslas buvo aktyvinti Anglikonų bažnyčią ir kelti tikinčiųjų dvasingumą, įveikti šiai konfesijai būdingą individualizmą, parodyti anglikonizmo giminingumą katalikybei ir stačiatikybei. 1825 m. tapo anglikonų pastoriumi. Bet vėliau, 1833-1841 m., atėjo religinių abejonių ir svyravimų laikotarpis, paskatinęs jį sistemingai gilintis į krikščionybės istoriją [Iš Įvado].

ENCardinal John Henry Newman was one of the most influencial Catholic thinkers of the 19th century. Considering the problem of the relation between mind and faith, he proposed the theory of the illative sense. The theory states that reason is capable of giving only notional assent, namely, logical probability, but not individual certitude, which is essential in religious faith. Individual certitude involves both notional and real assents. Newman’s theory influenced significantly Catholic philosophy of the 20th century.