Žmogus, kaip dvasinė ir kūniška substancija, Tomo Akviniečio antropologijoje

LTKalbėdamas apie žmogų, Tomas Akvinietis pabrėžia, kad „žmogus yra iš sielos ir kūno kaip iš dviejų daiktų, sudarytas trečias daiktas, kuris nėra nei vienas iš tų dviejų, nes žmogus nėra nei siela, nei kūnas“, kitaip tariant, žmogus yra sielos ir kūno vienovė. Siela nėra „svetimkūnis“ kūne, o kūnas nėra sielos kalėjimas. Sielos ir kūno sąsaja žmoguje yra esminė, t. y. „jos prigimtinė paskirtis bei polinkis būti susietai su kūnu“, todėl, nors siela gali egzistuoti atskirta nuo kūno, bet tada jai trūksta deramos buvimo pilnatvės. Būtent todėl Paskutiniojo teismo dieną mirusiųjų sieloms bus grąžinti kūnai: „sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15,44). Sielos ir kūno vienovės samprata atlieka minėtą eschatologinę funkciją tik todėl, kad pagrįsta ontologiškai, parodant jos ypatingą vietą ir vaidmenį esaties hierarchijoje. Kitaip tariant, norint suprasti ir paaiškinti žmogų ir jo paskirtį, reikia suprasti ir paaiškinti visatą. Kadangi, pasak Akviniečio, pirmiausia suprantame esinį (pirmiausia suvokiame, kad kažkas yra) ir esmę (kas jis yra), todėl pirmiausia reikia aptarti žmogų kaip esinį ir esmę bei jį palyginti su kitais, jį supančiais esiniais: gyvūnais ir angelais arba materialiosiomis ir atskirtosiomis substancijomis.

ENIn her article the author tries to explain the main function of man in Thomas Aquinas' metaphysical picture of the Universe. This picture shows us a well-structured hierarchy, which is divided into two main parts: spiritual and material. These parts are essentially different. Nevertheless, they are connected, and man is the connecting link. In the Universe he is placed exactly between purely spiritual beings or, in Aquinas, separated substances and material beings or embodied forms. He is a transition from the first to the latter, and vice versa. This is so because of his unique soul. According to Aristotle as well as Aquinas, the soul in general is an internal principle of movement. Because of it plants grow, and therefore we speak about a nutritive or vegetative soul. In addition to growth, animals change location and react vividly to smell, sound, light, etc: therefore, we speak about a sensitive soul. These souls are inseparable forms of material bodies: they come into being together with the bodies, and perish together with them.The hierarchical structure of beings is such that a lower being constitutes the possibility of higher perfection, i.e. it can accept the higher forms. Therefore, it is possible to add to a material body a vegetative soul, then a sensitive soul and intellect. But intellect is perfection, which is proper to Immaterial beings or separate substances. So, how is it possible that it is joined to what is material? To this, Thomas explains that the lowest in the higher part of the hierarchy touches upon the highest in the lower part of the hierarchy: intellective soul is the lowest in the hierarchy of pure spiritual beings and the human body is the highest in the hierarchy of material beings.The soul has so much potency that it involves a perfect body in its own existence, and man as a connecting link of the Universe comes into being. But since man himself is a union of the spiritual and material, it is necessary to look for the connecting link within him or, to be more precise, within his soul. By means of an analysis of Aquinas' explanation of beauty, the author comes to the conclusion that sight and hearing as servants of reason are these links.