Vertybinio absoliutizmo dilemos ir deontologinė etika

LTFilosofinė vertybių problema iškilo XIX amžiuje ir jos atsiradimas paprastai siejamas su klasikinės filosofijos krize, pasireiškusią šiuo atveju tos filosofijos esminės prielaidos – būties ir vertybės tapatybės – paneigimu. Nors nuo to laiko vertybių teorijų buvo sukurta nemaža, nors aksiologiniais svarstymais mirgėjo XIX a. pab.-XX a. pr. filosofinė ir jai artima literatūra (ypač ekonominė ir psichologinė), žiūrint retrospektyviai, aksiologijos vieta filosofijos žemėje buvo ir tebėra savotiška: tai veikiau filosofijos problema ir kaip tokia gana esmingai įsipynė į įvairias savo laikmečio ir vėlesnes filosofijos kryptis (gyvenimo filosofiją, fenomenologiją, pragmatizmą ir t.t.). Filosofija neužsidarė aksiologijos rėmuose, nes tie rėmai buvo jai tarsi savotiški gniaužtai – aksiologija, jeigu ji pretenduoja būti filosofine teorija, neišvengiamai prieina aklavietę ten, kur ji paliečia absoliutistines metafizikos pretenzijas.Metafizinis mąstymas reikalauja „sankcijos“ už paties mąstymo, jis negali išvengti „pradmenų“ ieškojimo, o tai prieštarauja esminei aksiologinių teorijų orientacijai į subjektą, jo veiklą. M. Schelerio absoliutistinėje aksiologinėje etikoje ir jo polemikoje su I. Kantu (kurioje iškyla ir kitas etikoms esminis pareigos ir vertybės, arba deontologinių ir aksiologinių etikų, ginčas) bene ryškiausiai atsiskleidžia ir aksiologinių etinių teorijų užmojai ir jų dilemos [Iš Įvado].

ENAuthor analyzes Scheller’s ethics of values and shows that it appeared as a counterpart to the formalism of Kant; that by means of the phenomenological method of Husserl, it is transformed into ontology, which inquires moral qualities and their connections. She comes to the conclusion that the phenomenological theory of values is metaphysics, which regards value as ideal and independent of the consciousness of the person. Therefore, its relation with practical human activity appears problematic, and such ethics faces many dilemmas which it is unable to solve. It is claimed that Scheller did not succeed in overcoming Kant, for his ethics embodies the nerve of morality, the principle of unconditional duty, based upon personal autonomy.