LTStraipsnyje nagrinėjami sąmonę transformuojantys ritualai, išskiriami pakitusios, meditatyvios sąmonės specifiniai bruožai; per neveikimo ir savaimingumo modusus atskleidžiama kasdienės ir kontempliatyvios, paskendusios meditacijoje sąmonės specifika; plėtojama daoistinė mintis, kad norint prasiskverbti prie tuščios sąmonės reikia atsisakyti klaidingo žinojimo, siekti pirminio paprastumo, išgryninti širdį ir palikti joje vietos tik vieninteliam dalykui - Dao; grindžiama mintis, kad daoizme nušvitusi sąmonė yra giminiška kasdienei sąmonei, kurią turi kiekvienas žmogus ir kurią galima aptikti išgryninus sąmonę, kai joje nebelieka ją teršiančių minčių, baimių, troškimų. Nagrinėjant religinių ritualų, meditacijos ir meditatyvios sąmonės problematiką, grindžiama mintis, kad meditacijos tikslas - pasiekti širdies ir proto vienovę, tuštumą. Autorė argumentuoja, jog daoistus ir fcnomenologus domina panašūs dalykai - pašalinių minčių, troškimų ncblaškoma tuščia, tarytum išgryninta sąmonė, kurioje suskliaudžiamos nesvarbios detalės ir visas dėmesys sutelkiamas į tai, kas svarbiausia [p. 509].
ENThe paper deals with meditative, aware consciousness in Chinese thought. The author shows that illuminated, pure, spontaneous consciousness in Daoism could be approached with specific meditative rituals, and often is treated as a consciousness of everydayness, not really different from ordinary consciousness. Mirror-like consciousness developed in Buddhist and Chan schools has analogies with concept of empty consciousness in Daoism as well as with phenomenological approach. Such meditative consciousness can be both empty and totally fulfilled, and the emptiness of the meditative consciousness itself is potentially overflowed. The author reviews different methods of meditative rituals popular Daoism and argues that their aim was similar - clear consciousness and unity of heart and mind. Both in Daoism and western phenomenology authentic consciousness considered as quiet, clear of any presuppositions or accidental elements.