Ritualas ir kultūros atmintis

LTŠiuolaikinėje kultūrologijoje ritualo samprata sujungia tarpdalykinius religijos, etnologijos, meno, politikos, socialinio gyvenimo tyrinėjimus. Ritualo studijų raidoje, kurios pradžia siekia XIX a. antrų pusę, išsiskyrė dvi tendencijos. Viena jų žiūrėjo į ritualų kaip į tyrimo objektų, konkrečių religinę praktikų, siekiančių tam tikrų tikslų, kita laikė ritualų analitiniu įrankiu tirti universalių žmogiškų patirtį. Catherine Bell pastebėjo, kad pastaraisiais dešimtmečiais vyrauja kompleksinė ritualo samprata, apimanti teorinį ir praktinį aspektus. Ritualas reiškia ir universalių žmogiškų patirtį, ir analitinį konceptą, „esminį socialinį veiksmą“; jis įkūnija sunkiai pasiekiamą, tačiau be galo trokštamą stabilumą ir tęstinumą, religinę dimensiją ir mokymą, įtvirtina kiekvieno dalyvio vaidmenį ir statusą visuomenės ir pasaulio tvarkoje. Ritualas yra forma ir funkcija, struktūra ir reikšmė, įveikianti, skaidanti kasdienybės rutiną. Svarbiomis ritualo, kaip struktūruoto ir periodiškai besikartojančio veiksmo, ypatybėmis laikomas jo draminis pobūdis, sukeliantis emocinį atsaką, ir simboliškumas, telkiantis ambivalentiškas prasmes „bios ir logos takoskyroje“, stabdantis laiką [p. 491].