Grožio samprata Platono filosofijoje

LTSenovės graikai ne tik suformavo klasikinį grožio idealą, iki šių dienų išlaikiusį etalono statusą, bet ir pirmieji Vakaruose filosofiškai apmąstė patį grožio fenomeną. Išskirtinis helenų mąstytojų ir menininkų nuopelnas yra tai, kad grožio patirtis tapo svarbiu veiksniu europiečių savimonėje ir visoje Europos kultūroje. Grožio apraiškas senovės graikai įžvelgdavo didinguose kosminės Visatos slėpiniuose ir žmogaus pasaulyje, natūros ir kultūros plotmėse, išo- rybėje ir vidujybėje, kūno formų darnoje ir dvasios harmonijoje. Tarp Europos tautų graikai vieninteliai praktinį grožio puoselėjimą ir teorinę grožio refleksiją pavertė itin reikšmingu savosios būties elementu, suvokė juos kaip prasmingos egzistencijos galimybės sąlygą. Teoriniai apmąstymai apie grožio prigimtį graikų filosofijoje susiformavo kaip atskiras teminis laukas, paveldėtas visos vėlesnės Vakarų filosofijos tradicijos, o ir platesnėje helenų kultūroje grožio kultivavimas visomis prasmėmis ir visais lygmenimis tapo bene svarbiausiu kultūros tikslu. Net ir pasaulinės kultūros kontekste sunku rasti panašių pavyzdžių, kai grožio puoselėjimą viena ar kita tauta suvokdavo kaip tikrąjį savo pašaukimą, autentišką savo dvasinės esmės išraišką ir prasmingos egzistencijos garantą. Kaip labai retus atvejus, kai grožio fenomenas yra tapęs svarbiausia kultūros tema ir motyvacine visos kultūrinės veiklos dominante, be senosios graikų kultūros, galima nurodyti tradicinę japonų ir Šiaurės Amerikos indėnų navachų genties kultūrą [p. 107].

ENThe author of the article attempts to show the differences and similarities between the understanding of beauty, especially its relation to the good, which is characteristic of the common sense and everyday language of the ancient Greeks, and the philosophical understanding of beauty (and its relation to the philosophical understanding of the good) which we find in Plato’s dialogues. First of all, the author presents a brief analysis of the semantical affinity, even syncretism, between the Greek words to kolon, to kalios “beauty; the beautiful” and to agathon “the good; goodness”. A few examples from other languages, especially Lithuanian, are presented for the sake of typology. It is shown that in everyday language beauty is usually thought of as some kind of the good and, vice versa, the good is often understood as something which is beautiful in ethical sense.In the second part of the article, the author focuses on the understanding of beauty and the beautiful, as well as the relation of beauty to the good, in Plato’s writings, drawing attention to such Platonic dialogues as the Republic, the Phaedrus, the Symposium, and the limaeus. It is argued that Plato is capable of finding very subtle conceptual differences between the notions of the beautiful and the good, yet, in the final analysis, he is keen to show the essential ontological similarity between the beautiful and the good which is evident at much deeper level. The author arrives at a conclusion that Plato’s understanding of beauty and the beautiful is much subtler than the everyday notion of beauty which was characteristic of ancient Greek mentality: on the one hand, Plato draws a much sharper distinction between the beautiful and the good, escaping from the conceptual confusion of these notions in everyday understanding, yet, on the other hand, he convinces us of much deeper an interrelation between beauty and goodness than might be discerned from the common sense and everyday language of the ancient Greeks.