Beauty: at the limit of civilizations

LTAptariant grožio klausimą, straipsnyje ryškinamas esminis „vertės“ ir „vertybės“ skirtumas. Vertės bendruomenėse sutampa su visuotiniu įvairiausių įvaizdžių priėmimu, su veiksmų, meno kūrinių (kurie vienu metu gali būti net nevertinami, o kitu - vertinami puikiai) priėmimu, bet net nepriimti, jie vis tiek turi kokią nors vertingą funkciją. Šiuo aspektu grožis irgi atlieka savo funkciją: jis gali turėti ypatybių, keliančių malonumą, išreiškiančių ir paremiančių ideologijas, savybių, sutampančių su dievų ar deivių reikalavimais, cirkuliuojančių kaip prekė, arba tokių, kurios tampa morališkai pavojingos. Vertybė apskritai priklauso bendruomenės funkcijai, ir jos grožis nesutampa su jokia verte ir jos ypatybėmis. Vertybė pasirodo tik per žmogaus būseną - kaip įgyvendinimą to, kas žmogus yra iš esmės: jo kilnumas, taurumas, garbingumas, pagarba kitiems, teisingumas. Ši būsena yra duota tik per žmogaus veiklą, ir nesvarbu, kur ir kada tokia veikla pasirodo, ji atveria visų verčių matą ir reikalauja gyvenamojo pasaulio, kuriame žmogiškosios vertybės būtų įgyvendinamos, kūrimo - šis grožis neturi kainos.

ENMany ways have been and will be offered to understand and judge what is beautiful, what are the images to which artists, literatures, advertisers, and beauty salons must aspire. Young boys and girls strive to emulate the looks of their heroes and starlets, the poses and styles of attire, the diets, exercises, and modes of comportment required to be at least acceptable if not a pure embodiment of an image; middle aged men and women are offered various “rejuvenation” treatments, enhanced by the new priestly caste of psychologists and psychiatrists, empowered to hear the confessions of their clients about the sins of eating a piece of cake, and all designed to makes them look “beautiful”. All of these efforts, the images posted, and the descriptions proposed are variations of the founder ofWestern metaphysics - Plato. There must be, according to him, “beauty in itself” that allows us to recognize the various degrees and levels of advancement we have reached of embodying what is the ultimate - men with their Olympic bodies and women with the grace of Aphrodite. Even Socrates, according to Thomas Mann, was lured not by truth but by the athletically sculpted bodies of young men, despite the lessons Socrates received from Diotima. Here we find eros confronted by libido, a confrontation that still haunts contemporary world.