A. Schopenhauerio etika: pesimizmas ar gyvenimiškas realizmas?

LTSu Arturo Schopenhauerio vardu siejamas pesimizmas filosofijoje, ir ne tik visoje vėlesnėje filosofijoje, bet ir literatūroje bei mene. Daug peno kalboms – todėl ir išankstinėms jo filosofijos vertinimo nuostatoms – duoda ne tik neakademiškas filosofavimas, bet ir neakademiškas filosofo gyvenimas. A.Schopenhauerio kritika savo idėjinių priešininkų, ypač tų, kurie, jo žodžiais, buvo. „tarp I. Kanto ir manęs“, mažai kuo skiriasi nuo gatvės keiksmažodžių. Nemeilė jiems ir apskritai pasauliui tarsi liejasi kiekviename kūrinyje. Kiltų klausimas, ar mylėjo A.Schopenhaueris ką nors, išskyrus savo šunį Atmą? Atrodo, kad šunį jis vis dėlto mylėjo. Vadinasi, ta nemeilė nebuvo totalinė. Ir nors F.Hegelio filosofija jam buvo „senmergių filosofija“ (o kas tada būtų „senbernių“ filosofija?), nors tie, kurie nors kiek suprato Hėgelio „Dvasios fenomenologiją“ jam rodėsi verti gyventi beprotnamyje, visgi kiti – tie, kurie iškrito už tų „tarp Kanto ir manęs“ ribų, buvo vertinami argumentų, o ne tik emocijų kalba. Tad kas yra (šopenhaueriškas) pesimizmas etikoje: nusivylėlio rezignacija ar tiesiog blaivus požiūris į gyvenimą? [Iš Įvado].

ENIn general the ethics of A.Schopenhauer is branded as an ethics of pessimism and irrationality. But inquiring the phenomena of solitude, suffering, sympathy and justice, the author of the article gradually approaches the notion that Schopenhauer’s ethics represents and explicates the real human situation in the world much better than the theories of rational ethical optimism. Finally, she concludes that the so-called irrational pessimistic ethics of A.Shopenchauer is the ethics of wisdom.