W stolicy czy na partykularzu? : postawy polaków na Litwie wobec zarządu cywilnego ziem wschodnich i polityki federacyjnej Józefa Piłsudskiego od kwietnia 1919 roku do lipca 1920 roku

LTStraipsnyje nagrinėjamas laikotarpis nuo 1919 m. balandžio iki 1920 m. liepos. Lenkijos armijai užėmus Vilnių išryškėjo ir apmatai planų, kaip prie Lenkijos prijungti Vilnių ir jo apylinkes. Pilsudskio atsišaukimas į buvusios LDK gyventojus, kuriame propaguota naujos unijos idėja, susilaukė nevienareikšmės reakcijos. Įtikinėdami Vilniaus ir Vilnijos gyventojus federacijos būtinumu, Juzefo Pilsudskio šalininkai ėmėsi nelengvo uždavinio. Vilniaus lenkų inteligentija, įskaitant ir šiuo reikalu labai aktyvią kalikų dvasininkiją, buvo pagrindinis lenkiškojo nacionalizmo motoras. Karti Abiejų Tautų Respublikos istorijos patirtis juos skatino ne tiesti tiltus tarp lietuvių ir lenkų. Ji buvo suprasta kaip lenkų kultūros dominavimo buvusiose LDK žemėse būtinybė. Vilniaus lenkų visuomenė sukūrė labai konservatyvų ir uždarą sociumą. Jam artimas buvo kresų lenko (kresoviako, t. y. paribio lenko), nepailstamai kovojančio su rytų barbarais įvaizdis. Niekas nerodė, kad 1919-1920 m. ir vėliau Vilniuje galėtų pavykti sukurti daugiakultūrę atmosferą. Toks, koks buvo, Vilnius negalėjo tapti didžiosios Lietuvos, LDK ar kaip kitaip pavadinto valstybinio organizmo, kuriame gyventų kelios tautos, sostine. Juzefas Pilsudskis Lenkijos valstybės kūrimosi laikotarpiu neturėjo pernelyg daug savo rytų politikos šalininkų. Oponentų netrūko nei Varšuvoje, nei kitur. Lenkijos visuomenė federacijos su Lietuva idėja nepasitikėjo ir nepatikėjo. Buvo tik nedidelė grupė, kuria II Respublikos kūrėjas, bandydamas įgyvendinti ambicingus Lenkijos ir Lietuvos unijos planus, galėjo remtis.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių-lenkų santykiai; Vilniaus klausimas; Vilniaus kraštas; Lenkijos-Lietuvos federacija; Inkorporacinė politika; Federalistai.

ENThe article describes a period from April 1919 till July 1920 when Polish army occupied Vilnius, plans to join Vilnius and its neighbourhood to Poland appeared. General’s Pilsudskis appeal to citizens of the former Grand Duchy of Lithuania, where he promotepromoted the idea of new union, gained a non-ambiguous reaction. The supporters of Juzef Pilsudskis turned to a hard task of persuading Vilnius city and Vilnius neighbourhood citizens about the necessity of the federation. Vilnius’ Polish intelligentsia, including Catholic priests who were extremely active in this regard, was the main drive force of Polish nationalism. Rough experience from the history of the Commonwealth Republic of Two Nations did not encourage building bridges between Polish and Lithuanian nations. It was considered as necessary domination of Polish culture in the territory of former the Grand Duchy of Lithuania. Vilnius Polacks’ community formed extremely conservative and closed socium. Its image was similar to a Kres Polack (Kresoviak, i. e. periphery Polack) constantly fighting with eastern barbarians. Vilnius, in its constant state, could not become the capital of the Grand Duchy of Lithuania or any other state organism suitable for living of several nations. Juzef Pilsudskis did not have many supporters to his eastern policy during the creation of Poland state. There were enough opponents in Warsaw as well as in other sites. Polish society did not trust the idea of federation with Lithuania. The inventor of the 2nd Republic may rely only on a small group of people aiming to implement ambiguous plans of Poland and Lithuanian union.