(Un) mediated: voice - scapes of nationalism

LTStraipsnyje aptariama balso esatis ir jos reikšmė nacionalizmo metafizikoje. Istoriškai žvelgiant, nacionalizmas yra neatskiriamai susijęs su medijomis, žiniasklaidos priemonėmis. Spauda, kurią Marshallas McLuhanas pavadino nacionalizmo architektu, bei įvairūs techniniai būdai sustiprinti ir transliuoti garsą – vienintelis būdas kreiptis į tokią milžinišką įsivaizduojamą bendruomenę kaip tauta. Kinas, te1evizija taip pat yra svarbios priemonės, padedančios įtvirtinti politinę nacionalinės bendrijos ir valstybės idėją, ją palaikyti. Tačiau, nežiūrint šių istorinių sąsajų, nacionalistinė mitologija visuomet linkusi akcentuoti gyvą, tiesiogiai girdimą žmogaus balsą, o medijas ir technines priemones laikyti svetimomis, primestomis, nereikalingomis. Taigi balsas, gryna, techninių priemonių nepaliesta fonetinė substancija, įsišaknijusi kūno organuose, simbolizuoja autochtonišką augalinį identitetą, švarų, nesuteptą technologijų ir reikšmės. Kaip tik todėl XIX ir XX amžių nacionalizmui buvo tokia svarbi nacionalinio teatro idėja. Straipsnyje analizuojami konkretūs literatūros, kino ir teatro pavyzdžiai atskleidžia gyvo ir technologiškai išplėsto balso dinamiką, parodo jos reikšmę konstruojant politinę ir metafizinę tautos sampratą. Teigiama, kad dramatiškiausiai balso esaties ir reprodukavimo technologijų konfliktas atsiskleidžia kolonijinėse kultūrose, kur įgauna rezistencijos reikšmę. Teatro scena, gyvas aktoriaus balsas suvokiami kaip būdas nors trumpam įveikti skausmingus vidinius nacionalistinės ideologijos prieštaravimus ir sugrįžti į utopišką nekaltą balso bendruomenės būseną. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Nacionalizmas; Nacionalinis teatras; Medijos; Kinas; Spauda; Balsas; Nationalism; National theatre; Media; Cinema; Press; Voice.

ENThe article discusses identity of a voice and its role in metaphysics of nationalism. Seen from the historical perspective, nationalism is inextricably linked to media, means of mass information. The press, which was given the name of the architect of nationalism by Marshall McLuhan, and various technical ways of amplifying and broadcasting sound constitute the only way to address such huge, imaginary community as a nation. Film, TV media are also important instruments that help to consolidate, uphold the idea of national community and state. However, despite these historical ties, nationalist mythology is always inclined to emphasize live, directly experienced human voice, while medias and technical means are considered to be alien, enforced, superfluous. Thus, a voice, a pure phonetic substance untouched by technical means, entrenched in bodily parts, symbolizes autochthonic organic identity, clean, not soiled by technologies and meanings. For this precise reason, XIX and XX century nationalism considered the idea of national theater so important. The article analyzes specific literary, film and theater examples revealing the dynamics of live and technologically amplified voice, demonstrate its meaning in constructing political and metaphysical idea of a nation. The authors claim that the conflict of voice identity and reproductive technologies is seen at its most dramatic in colonial cultures, where it acquires the meaning of resistance. Theater stage, live voice of an actor is perceived as a way, if only for a short while, to overcome painful internal contradictions of nationalistic ideology and to return to utopist, innocent state of voice community.