Laozi ir daoizmo idėjos postmoderno epochoje

LTDaoistinė filosofija dabar aktuali dėl to, kad jos kūrėjai nesiekė žmogaus būties ir pasaulio įvairovės įsprausti į dirbtines racionaliai išprotautas logines schemas, nepaisančias būties reiškinių savitarpio priklausomybės. Daoistinis mąstymas atsižvelgia į tai, jog neįmanoma suplanuoti spontaniško būties srauto. Daugelį dabarties mokslininkų stulbina daoizmo koncepcijų šiuolaikiškumas: jos pasirodo esančios artimos naujausioms „neklasikinėms" mokslo teorijoms ir ypač šiuolaikinės fizikos koncepcijoms, kuriose Visatos procesai apmąstomi chaoso, tuštumos, spontaniškai save tvarkančios gamtos kategorijomis. Daoizmo pasaulis - tai spontaniškų, į visas puses sklindančių materialių-dvasinių-idealių jėgų srautas, persmelktas Dao energijos. Randantis pasauliui, Dao reiškiasi kaip yin ir yang kūrybinės galios, kurioms „pavaldūs" visi reiškiniai. Šios dvi jėgos nėra priešiškos, jos papildo ir pagrindžia viena kitą: silpstant yang, stiprėja yin, ir atvirkščiai. Svarbiausia yra šių jėgų pusiausvyra.Tik išminčius geba tą pusiausvyrą palaikyti. Yang ir yin sąveika yra amžina Ir nepaliaujama. Nuolatos randasi nauji būviai, kurie suyra ar virsta kitais. Niekas šiame amžino tapsmo procese nėra privaloma, viskas yra spontaniška ir veikia tikimybių teorijos nubrėžtomis trajektorijomis. Todėl suvokiantis Dao dėsnius išmintingas žmogus stengiasi elgtis natūraliai. Jis veikia neveikdamas, moko be žodžių, niekuomet nesiveržia į priekį, tačiau yra visų priekyje. Kadangi jis nedaro nieko, kas išoriška, nereikalinga, jo veikla netrikdo natūralių gamtos ir socialinio gyvenimo dėsnių [p. 19-20].