Postmodernizmo apraiškos šiuolaikiniame Kinijos mene

LTKultūrinė revoliucija, tradicinė kinų kultūra, politinis popmenas, raštas, dekonstravimas, fragmentavimas Straipsnyje analizuojamos postmodernizmo apraiškos Kinijos avangardiniame mene. Pradžioje tyrinėjamos postmoderniosios kultūros atsiradimo ir sklaidos sąlygos Kinijoje, jos ypatumai ir skirtumai nuo Vakarų postmodernizmo raidos, kinų avangardinio meno santykis su postmodernizmu ir svarbiausios postmodernistinės strategijos bei elementai. Antrojoje dalyje parodoma, kaip kai kurios iš šių strategijų pasireiškia Kinijos avangardinės pakraipos menininkų kūryboje, ypač jų santykyje su „Didžiuoju naratyvu“ - maoistiniu galios diskursu bei retorika, revoliucijos istorija, kalba, aplinka (žiūrovu) ir pačiu savimi, kvestionuo- damos kūrėjo - subjekto identiškumą ir apibrėžtumą. Analizuojamas šio naratyvo, revoliucinės istorinės atminties fragmentavimasis, dekonstravimas bei perkontekstualizavimas žymiausių politinio popmeno (zhengzhi bopu) atstovų tapytojų (Wang Guangyi, Yu Youhan, Zhang Hongtu), „dirbančiųjų su hieroglifais’ (yvenzi gongzuozhe) arba „antiraš- to kūrėjų“ (Wang Shuangzhuan, Gu Wenda, Xu Bing) ir spektaklių bei instaliacijų meno kūrėjų (Cai Guo-Qiang) kūryboje. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į jų darbų vertinimą Kinijoje ir Vakaruose, šio vertinimo prieštaringumą ir kai kurias jo priežastis. Tyrimas grindžiamas prielaida, kad kinų postmodernistų menininkų santykis su modernizmu ir jo „didžiuoju naratyvu“ - maoizmu bei jo retorika - implikuoja ne vien kritinį ar ironišką požiūrį, bet ir jo tąsą, tuo būdu apjungdamas prieštaringas atstūmimo ir traukos tendencijas; ir kad daugelio aptartųjų menininkų kūrinių politizavimas dažniau atspindi ne jų pačių intencijas, bet Vakarų žiūrovų ir kritikų pastangas Kinijai palaikyti orientalistinį įvaizdį. [Iš straipsnio, p. 379]Reikšminiai žodžiai: Avangardinis menas; Fragmentavimas; Kultūrinė revoliucija; Metanaratyvas; Modernizmas; Politinis popmenas; Postmaoizmas; Postmodernizmas; Raštas, dekonstravimas; Tradicinė kinų kultūra; Avangardist art; Avantgarde art; Cultural revolution; Deconstruction; Fragmentation; Metanarative; Modernism; Political pop-art; Postmaoism; Postmodernism; Scripture; Traditional Chinese culture.

ENThe paper aims to discern and discuss the features of Postmodernism as they are manifested in Chinese Avant-garde art. The first part of the article provides the analysis of the motives for the rise and the conditions of development of Postmodern culture in China, with the discussion of its peculiarities and differences from the conditions of Western Postmodernism. It also discusses the relation of Chinese Avant-garde art to Postmodernism, its main strategies and elements. The second part deals with the manifestation of those strategies and elements in the art of some Chinese Avant-garde artists, and their relation to “Grand Narrative” in particular, namely, with the Maoist discourse of power and its rhetoric, the history of Cultural Revolution, Chinese language and the questioning of artist’s identity. It analyses the fragmentation, de-construction and re-construction of this narrative, the revolutionary memory as manifested in the art of the most famous artists of political pop-art (such as Wang Guangyi, Li Shan, Yu Youhan, Zhang Hongtu), those “working with the characters” or the inventors of “anti-scripture” (such as Wang Shuangzhuan, Gu Wenda, Xu Bing) as well as artists of installations and performances (Cai Guo-Qiang). The author pays special attention to the estimation of their works in China and the West, discussing its contradictions and some of its reasons. The investigation is based on the presupposition that the relationship of Chinese so-called “Postmodern” artists to Modernism and its “Grand Narrative” implies not only critical or ironical negation but also its continuation. It thus unites the contradictory tendencies of its repudiation and attraction. Moreover, the politicized interpretation of most works discussed here reflects the willingness of Western critics and viewers to submit China to the orietalistic imagination rather than the political intentions of those artists themselves. [From the publication p. 579]