Klasikinių ir postmoderniųjų vertybių sąlyčio taškai

LTŠiame straipsnyje, įvardydami kai kuriuos galimus klasikinių ir postmoderniųjų vertybių sąlyčio taškus, omenyje turėsime būtent dvasines, o ne su kūno reikmių tenkinimu susijusias vertybes, kurios visais laikais išlieka iš esmės tos pačios ir todėl dėl jų nekyla teorinių problemų, iš viso nėra būtinybės jas kaip nors suprobleminti. Kalbėdami apie klasikines vertybes, mintyje turėsime vertybes, skelbiamas Antikos mąstytojų, o ne Naujųjų laikų filosofų, kurių vardai siejami su Apšvieta ir vadinamuoju modernybės projektu. Savo ruožtu mėginimas kalbėti apie postmoderniąsias vertybes reikalauja apibrėžti, ką - bent jau šiame straipsnyje - laikome postmoderniuoju mąstymu. Tai padaryti nepaprastai sunku, nes sąvoka „postmodernusis mąstymas“ nusako daugybę šiuolaikinio teorinio ir kvaziteorinio mąstymo būdų bei stilių, kurie neturi juos vienijančio bendrojo vardiklio, nors ir turi nemažai bendrųjų vardiklių, vienijančių siauresnes tų mąstymo būdų grupes. Kai kurie iš tų mąstymo būdų turi pakankamai daug bendrų bruožų, bet kitais esmingais bruožais jie radikaliai tarpusavyje skiriasi. Esama net kurioziškų atvejų, kai vienas postmodernistu laikomas mąstytojas skelbia požiūrį, radikaliai neigiantį kito, kuris taip pat laikomas postmodernistu, idėjas. Tuo nereikia stebėtis, nes postmodernizmas patį postmodernaus mąstymo būdų skirtingumą ir postmodernios filosofijos įvairovę laiko ne trūkumu, o privalumu, net puoselėtina vertybe [p. 241]. Esminiai žodžiai: postmodernizmas, klasikinės vertybės, postmoderniosios vertybės, dialogas, šiuolaikinė filosofija, Antikos filosofija.

ENThe author of the article attempts to indicate the elements of common ground between classical and postmodern values. He argues that speaking in terms of values, especially non-relative values, and even the language of values as such, is characteristic of classical modes of thinking and classical worldview, whereas in the context of postmodern condition and postmodern philosophies the very meaning - and the very value - of the term “value” becomes problematic, because thinking and speaking in terms of values inevitably implies thinking and speaking in terms of hierarchy of one sort or another. The author claims that, instead of speaking of the death of values, even the death of value as such, in the postmodern world, we should rather speak of the radical transformation of the understanding of the nature of value. Firstly, the author distinguishes between the postmodern condition and postmodernism as various postmodern philosophies. Secondly, he makes a distinction between a kind of postmodernism (later in the article called the postmodernism of the first kind) which understands and posits itself as a reaction to modernity and a kind of postmodernism (later called the postmodernism of the second kind) which understands and posits itself as a continuation of modernity in even more radical ways. Thirdly, drawing a distinction between classical and postmodern values, the author emphasizes that what he means by the term “classical values” are not the values of modernity and various philosophies of modernity, but, rather, the values of classical Antiquity and the philosophies of classical Antiquity.