LTŠis tekstas yra dalis kolektyvinės monografijos, skirtos Lenkijos tyrimams Vidurio ir Rytų Europos kontekste. Knygos IV skyrius vadinasi „Lietuviška prizmė“, jo 3-iasis skyrelis – „Lietuvos ir Lenkijos strateginio bendradarbiavimo raida 1994–2015 m. “. 1994-ieji kaip atskaitos taškas pasirinkti dėl to, kadangi tais metais pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis apie draugiškus santykius ir kaimynišką bendradarbiavimą. Tai sudarė pagrindą tolesnei santykių raidai. Abi šalys siekė įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, o Lenkijai įstoti į NATO pavyko jau 1999 m. Lenkai rėmė Lietuvos pastangas ir tai apsprendė tolesnę santykių raidą iki pat 2004 m., kai ir Lietuva buvo priimta į NATO, o abi šalys tapo ES narėmis. Pasiekus šiuos bendrus tikslus Lietuvos ir Lenkijos strateginis bendradarbiavimas ėmė silpnėti. Maždaug nuo 2009 m. bendradarbiavimo pagerėjimas pastebimas atsiradus bendriems ekonominiams ir energetikos projektams, tačiau šalių suartėjimą komplikavo tautinių mažumų klausimo eskalavimas, imtas ryškiau vykdyti Lenkijos ypač nuo 2010 m., akcentuojant lenkų diasporos problemas Lietuvoje. Nuo 2014 m. Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo dinamika keičiasi, ką galima paaiškinti Ukrainos ir Rusijos konfliktu, Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. Abi šalys ėmė aktyviau bendradarbiauti saugumo politikos srityje, galvodamos apie geopolitinę situaciją visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Knygos IV skyriaus 4-ajame skyrelyje glaustai apžvelgiama pastarųjų dešimtmečių lietuvių istoriografija, skyrusi nemažą dėmesį lenkų ir lenkų kultūros vietai XIX–XX a. Lietuvos istorijoje.