Šventieji ir pamišėliai: patologijos apraiškos postmoderne

LTŠiuolaikinis menas teikia ikoninius žmogiškumo pavidalus, kurie drastiškai skiriasi nuo klasikinių. Archajiniais laikais kūrėją įkvėpdavo ribiniai jėgos ir tobulumo pavyzdžiai: iškilių dievų ir išskirtinių savybių herojų pavidalai, dabar - paniekinti, atstumti, liguisti, nevykę, neįvykę, deformuoti, neįgalūs - visokiausio pavidalo anomalijos. Nenormalumo pavidalas beveik visada laimi prieš normalumą, net nukrypimas, iškrypimas, aberacija, liga traktuojama kaip išskirtinės svarbos kūrybos impulsas, ji estetizuojama. Kodėl „normalumas“ tapo atgrasus estetiškai, o visokia patologija, jei ne patraukli, tai bent jau tikrai „įdomi“? Gal todėl, kad patologijos sąvokoje slypi dviprasmybė: viena vertus, tai įprastas liguistumo apibrėžimas. Kita vertus, pathos logika pirmine žodžio reikšme verčia prisiminti pirmapradžius kūrėją ir suvokėją vienodai galingai veikiančius aistros, jausmo, jutimo, instiktų ir pan. dėsnius, - kitais žodžiais tariant aistringą valią ar geismą gyventi. Šiuo atveju pabrėžiama sveikata ir laisvė, - nenuslopinta, nerepresuota ir neiškreipta prigimties sklaida. Ypač dažnas patologijos įvaizdžių vartojimas įvairiausiuose kontekstuose rodo, kaip rimtai esame apimti būties problemiškumo. [Iš straipsnio, p. 239]Reikšminiai žodžiai: Gyvenimas; Nenormalumas; Patologija; Postmodernizmas; Sveikas protas; Šiuolaikinis menas; Šventieji; Abnormality; Common sense; Contemporary art; Life; Pathology; Postmodernism; Saints.

ENModern art produces forms of humanity which drastically differs from the classic ones. Abnormality wins over normality, perversity or malady are looked upon as creative impulses of great significance and are aesthetised. Why „regularities“ become aesthetically obtrusive whereas all types of pathology are considered at least as „interesting“ if not attractive? Most probably that ambiguity lies in the very concept of pathology. On the one hand, it is a common definition of a disease, while on the other, pathos in its initial meaning makes us remember primeval laws of passion, emotion, instinct, etc., that equally affect the creator and the preceptor, or in other words, a passionate will or lust for living. From a contemporary viewpoint it is wrong to speak about something good or bad, high or low because it is more important to stress that „it is different“ and to impress. Attractiveness of the standard has obviously weakened. In the late 20th and the early 21th century morbidity and therapy become almost dominating principles of art. Obviously, art becomes a totality of symptoms characteristic of our epoch's subsistence. Shall we recall that Freud regarded artists as his potential mental patients? However, Nietzsche made a suggestion that artists and philosophers should be looked upon as healers of culture who estimate phenomena as symptoms and signs, which indicate the nature of the society's will towards power. In his schizo analysis Deleuze comes to a similar conclusion maintaining that creators of artistic works are some sort of healers. There is nothing too early or too late in art, because if anything is there, it is there for ever. Continuity of the present time and reality is preserved by „saint madmen" who are as if bewiched to see visions and discern things that others cannot even imagine. [From the publication p. 573]