LTVilnius - gyva ir nuostabi rusų sentikių atmintis apie praėjusius du šimtmečius. Tai miestietiškos sentikybės autobiografija, išreikšta sakraliniu ir kultūriniu paveldu, įamžinta kultūros paminklais arba tarnaujanti religiniams ir visuomeniniams tikslams. Vilniaus sentikių paveldas glaudžiai siejasi su religine ir etnine sostinės ir visos šalies įvairove. Lietuvos istorijoje vienas kitą nuolat keitė priklausymo kitoms valstybėms ir nepriklausomybės laikotarpiai. Tai nulėmė ir konfesinės istorijos bei sentikių kultūrinio paveldo raidos Vilniuje savitumą. Iki 1905 m. sentikiai buvo draudžiama, vėliau - iš dalies draudžiama ir diskriminuojama Rusijos imperijos, kuriai 1795-1915 m. priklausė dabartinė Lietuvos teritorija, religinė bendruomenė. Todėl Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė ir religinis ansamblis atspindi tiek religinės tradicijos, tiek ir politinių keistenybių ženklus. Cariniai draudimai, vėliau antireliginė sovietinės valdžios politika 1940-1941 ir 1945-1990 m. paveikė sakraliųjų VSB pastatų statybos galimybes, architektūrinius sprendimus, interjerą ir statinių įsikomponavimą miesto aplinkoje ir supančioje gamtoje. Vis dėlto Vilniaus sentikių kultūros paveldas yra itin savita ir išskirtinė tema. Sakralaus paveldo dieviškai mistiški ir istoriniai, antropologiniai aspektai glaudžiai susiję su materialiuoju ir gamtos paveldu [Iš Įvado].