Trys požiūriai į aprioriškumo problemą: Kantas, Hildebrandas ir Scheleris

LTGilintis į aprioriškumo reikšmę, tiksliau, reikšmes, grynai filosofiškai, tačiau taip, kaip yra būdinga eilinio žmogaus prigimčiai ir sugebėjimams, - nepaisant rasės, kultūros, padėties visuomenėje, išsimokslinimo ir panašių dalykų, - neįmanoma dėl trijų priežasčių. Kiekvienas mėginimas susipažinti su aprioriškumo terminu laiduoja tam tikras istorines žinias apie šio termino vartoseną praeities mąstytojų darbuose. Tokios istorinės žinios turėtų išplaukti iš pastangų nustatyti: aprioriškumo istorinę kilmę; pravartu paieškoti autoriaus, kuris pirmąsyk istorijoje išryškino filosofiškai ypatingą šios sąvokos reikšmę ir sugebėjo jq apibrėžti taip, jog naujos mąstytojų kartos pakluso būtent jo apibrėžimui, laikydami jį atramos tašku gvildenant filosofines aprioriškumo problemas; aptikus tokį autorių, reikėtų tiksliai išsiaiškinti jo pažiūras į aprioriškumą; pagaliau būtų privalu ištirti tuos idėjinius pokyčius, kuriuos naujų kartų filosofai padarė, perimdami, naujai įsisavindami ir savaip pritaikydami aprioriškumo įžvalgas savo filosofinėse sistemose [Iš Įvado].

ENArticle begins by stating what questions must be posed in order to uncover the meaning of 'a priori'. The point of departure for the discussion of a priori must be the term itself and its historical usage. Whether 'a priori' signifies some objective reality is a further issue to be addressed in the course of the article. To demonstrate how the notion of a priori gained its special significance in the Western tradition of philosophy three thinkers are isolated: Immanuel Kant, Dietrich von Hildebrand, and Max Scheler. With regard to Kant, it is stressed that although Kant did not originate the term 'a priori' he definitely established it as a cardinal problem of philosophy, both his own and almost everyone else's after him. Kant expressed this problem by asking "How are synthetic a priori propositions possible?" "The Critique of Pure Reason" is his systematic attempt to develop an answer to the ’how’ of a priori. According to Mr. Stepukonis, the Kantian concept of a priori manifests a twofold meaning: first, that there is a kind of knowledge that is independent of experience; second, that such knowledge is independent of experience through a kind of relatedness to that experience.In short, 'a priori' means both ’being prior" and 'being prior to'. Further, Mr. Stepukonis argues that Kant’s a priori encompasses the whole man and is not limited to his intellective faculty. Above all, it is an anthropological category, whereas epistemology is but one of its specifications. Mr. Stepukonis concludes that for Kant the term 'a priori' designates a structural dimension of the being of man which pre-exists all that can ever be given to man and whose application is a necessary subjective condition for anything to be giveable to man at all. Next, Mr. Stepukonis discusses the notion of 'a priori' as it is unfolded by the twentieth-century philosopher Dietrich von Hildebrand. What for Kant was exclusively a subjective category now, in addition, assumes an objective reference; 'a priori' becomes a property of an objective fact, of a state of affairs, of an affirmation, of a truth, of knowledge. [...].