Al-Suhrawardžio filosofijos ypatumai

LTYairya ibn Habasho Amirako al-Suhrawardžio (1155-1191) „nušvitimo išmintis“ (hikmat ishraqiya), „dieviškoji išmintis“ (hikmat ilahiya) arba „rytų išmintis“ (hikmat mashriqiya) faktiškai nulėmė persų šiitų ir sufijų filosofijos pobūdį bei raidą nuo Shams al-Dino Muhammado Shahrazurio XIII a. iki vadinamojo Safavidų renesanso XV a. ir netgi nūdienos, turint omenyje Irano ezoterinių tradicijų tęstinumą. Sekdamas H. Corbinu, S.H. Nasras Suhrawardžio filosofiją vadina antikos neoplatonikų, vartotu, tačiau XIX ir XX a. spiritualistų subanalintu „teosofijos" terminu, mėgindamas šitaip pabrėžti ir įtvirtinti etimologiškai pagrįstą tradicinę minėtos sąvokos traktuotę. Kalbėdami apie persų išrakitus, mes nelinkę atsisakyti „filosofijos“ termino vien todėl, kad klasikinėje islamo kultūroje „filosofija“ (falsafah) nepagrįstai vadinta tik peripatetikų tradicija, arba todėl, kad krikščionybė, o vėliau Apšvietos epochos racionalizmas, filosofiją atsiejo nuo dvasinėmis pratybomis grindžiamos etikos, sielos alchemijos bei teurginių sakramentų. Tačiau negalime nepritarti S.H. Nasro nuomonei, kad Suhrawardžio filosofija įkūnija „proto ir nušvitimo sintezę“.Pastarasis autorius ypač pabrėžia sakralinį išrakitų teosofijos pobūdį, teigdamas, kad Suhrawardžio skaitymas ir suvokimas yra nelengvas dalykas, reikalaujantis dangiškajai dovanai prilygstančios intelektualinės intuicijos. Tapti tikru išrakitų (ishraqi, t. y. aušrininku arba nušvitėliu) galima tik atitinkamų dvasinės praktikos metodų ir transcendentinės šviesos dėka transformavus visą savo būtį, kitaip tariant, pasiekus Hikmat al-ishraq veikalo gale aprašytą ekstatinę būvą (wajd) [Iš Įvado].

ENArticle deals with Yahya ibn Habash Amirak al-Suhrawardi’s (1155-1191) theosophical doctrines and shows the originality of his system as well as the heavy dependence on previous religious and philosophical traditions, especially Hermetism and Neoplatonism.The Suhrawardian cosmology and metaphysics are compared with that of so-called Middle-Platonism, as it is revealed in the Chaldean Oracles. Most philosophical and theurgical motifs in the Suhrawardian system can be traced back to the Hellenic tradition, i.e. Neoplatonism and so-called "underworld Platonism" of the second and third centuries A.D.